Problemos žinomos nuo senų laikų. O staiga „visi žino“, ką reikia daryti, ir tikrai tikrai padarys, tik balsuokite už mus ir mūsų partiją ir bus taip gerai, kad...
Kadangi kartais tenka bendrauti su įvairiais valdininkais ir atitinkamai vertinti politinę sistemą, galiu pasakyti, kad ten tikrai kažkas ne taip. Užsisėdėjimas sistemoje dažnai fantasmagorinis. Teko kalbėti su keliais senais politikos „vilkais“, kurie pripažįsta, kad daugiau ten tikrai nieko nepadarys, bet ką gi, jei balsuos, kodėl gi dar truputį neužsibuvus? Net kai kur provincijoje vyksta neformalus agitavimas prie stalo, kad „žmogui dar 4 metai iki pensijos, gaila, gal tegu išsėdi, ką?“. Toks „šiltos kėdės“ mąstymas yra ne tik apgailėtinas, jis yra tiesiogine prasme ydingas Lietuvai. Tai – pasišaipymas iš piliečių ir rinkėjų bei didelis trukdis šalies vystymuisi.
Politika, visų pirma, yra tam tikrų idėjų ilgalaikis įgyvendinimas, o ne tam tikrų žmonių ar grupių politinis ilgaamžiškumas.
Problemos, kurios aptariamos prie šiuos rinkimus, nėra nei naujos, nei pirmą kartą iškeltos. Matau jau virš dešimtmečio merdinčią švietimo sistemą, kur yra tiek įvairių problemų – nuo patyčių iki mokytojų kvalifikacijos, – kad net nežinau, nuo ko pradėti. Matau neįgalias profsąjungas, kurios nesugeba – o gal net nenori – normaliai dirbti savo darbo ir gerinti darbo rinkos sąlygas. Matau lėtai mirštančią provinciją. Matau vangias reformas nusikaltimų prevencijos ir bausmių vykdymo sferoje. Matau dažnai visiškai, bent man, nesuprantamą „politiką“ emigracijos ir išeivijos atžvilgiu...
Vienintelė vieta, kur daugmaž kryptingai veikiama, yra užsienio politika, tačiau tai sfera, kur kiti reikalavimai, kur tiesiog būtina derinti veiksmus su kitomis šalimis bei struktūromis, o tam reikia kiek kitokio, strategiškesnio matymo. Kita vieta, kur šiuo metu bent apytikriai teisingai elgiamasi, yra saugumo politika, tačiau toks elgesys, galima sakyti, yra priverstinis Rusijos grėsmės akivaizdoje (prieš porą metų tokio mąstymo beveik nebuvo).
Matau visą tai ir darau dvi, gal iš pirmo žvilgsnio, šiek tiek prieštaringas išvadas apie tai, ką reiktų daryti kitaip.
Visų pirma, norint ką nors keisti, išmintingai ir siekiant didesnio efekto, reikia pradėti politikoje matyti bent dešimties metų perspektyvą. Ką nors Lietuvoje fundamentaliai pakeisti reikia laiko. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad galima ramiai sėdėti ir „šildyti kėdes“. Kaip tik atvirkščiai, noras ką nors realiai pakeisti reikalauja itin daug drąsos, noro išbandyti koncepcijas bei sugebėjimo formuluoti aiškius norimus rezultatus. Tam reikalingas sistemingas mąstymas ir sistemingas veikimas, kartais savo partijų rėmuose, kartais plačiau politiškai, kartais sąveikoje su pilietine visuomene, su verslu ir t.t.
Skamba gal ir akivaizdžiai, tačiau realybė rodo ką kita. Mąstymas dažnai stebėtinai trumparegiškas, tuo labiau rinkimų akivaizdoje. Kodėl taip yra? Dėl įvairių priežasčių. Dar neturime pakankamai stabilios partijų sistemos, ji iki šiol gan smarkiai keičiasi per kiekvienus rinkimus. Yra nepolitiniai ar pusiau politiniai interesai, kurie kol kas per daug įtakos turi politiniams mechanizmams. Pavyzdys – dabar populiari „prodiuserinė“ politika, kai net kai kurių partijų vadai lyg pilkieji kardinolai nori likti savo partijų „užnugaryje“, siųsti kitus žmones į vyriausybę ir t.t. Tai yra negerai: arba esi politikas ir už tai prisiimi atsakomybę, arba, deja, esi vienokių ar kitokių specifinių, nebūtinai politinių, interesų atstovas. Negali būti ir tas, ir tas.
Visų antra – gal skamba kiek paradoksaliai – reikia didinti politikų apyvartą. Matau, kaip buvimas valdžioje dažnai tiesiog reiškia, kad žmonės beveik praranda kontaktą su realybe, kad ne šalies gerovė, o visiškai kiti prioritetai tampa svarbiausi.
Politinė sistema turi turėti aukštą statusą. Turi būti normalu ir garbinga tinkamiems ir pajėgiems piliečiams tarnauti politikos sferoje. Dabar iš esmės, sėkmingai ir nesėkmingai, sukasi tie patys veikėjai, kurie dažnai nerodo nei ypatingų gabumų, nei talento, nei sąžiningumo.
Pažįstu bent 20 tinkamų žmonių, kurie drąsiai galėtų dalyvauti valstybės politikoje, tačiau esant dabartinėms politikos rašytoms ir nerašytoms taisyklėms, jie to net nesvarstytų. Reikia skatinti tinkamų žmonių dalyvavimą. Manau, jog vertėtų nustatyti, kad Seime negalima būtų išbūti daugiau negu, tarkime, 2 ar 3 kadencijas iš eilės.
Esmė čia – ilginti politikos matymą, bet trumpinti buvimą joje. Politika, visų pirma, yra tam tikrų idėjų ilgalaikis įgyvendinimas, o ne tam tikrų žmonių ar grupių politinis ilgaamžiškumas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie pasididžiavimą ir atsakomybę
