Tai, mano manymu, vienas iš įtakingiausių Kremliaus veikėjų. Jis turi politiniam veikėjui reikalingą itin plačią patirtį ir išsilavinimą. Savo veiksmais jis parodo neabejotiną lojalumą Vladimirui Putinui ir jo režimui. Tuo pačiu pasižymi kūrybine fantazija ir gerokai plačiau, negu daugelis kitų panašių pareigūnų, sugeba ja naudotis.
Apibūdinti jį dabartinėje Kremliaus padangėje nėra taip paprasta. Iš dalies jis primena Michailą Suslovą, lojalų ir aršų sovietinio Kremliaus pasiuntinį „ypatingiems reikalams“ (tarp kitko, nusiųstas į Lietuvą pokario metais), šiek tiek Feliksą Dzeržinskį, sovietų saugumo įkūrėją, šiek tiek Grigorijų Rasputiną. Taip pat jo asmenybėje galima įžvelgti ir Fiodoro Dostojevskio bei Michailo Bulgakovo bruožų.
V.Surkovas iš dalies yra čečėnų kilmės (tėvas čečėnas, beje, Dudajevo pavarde). Jo biografija yra, kitaip nepavadinsi, įspūdinga ir daug pasakanti apie jo daugiasluoksnę įtaką dabartiniame Rusijos valdyme.
Spėjama, kad jis tarnavo užsienio žvalgyboje, GRU. V.Surkovas trejus metus studijavo teatro režisūrą, kol buvo išmestas už muštynes. Vėliau perėjo visą Rusijos „laukinio kapitalizmo“ erą ir per tą laiką įgijo plačią valdymo patirtį. Dirbo oligarchui, vėliau disidentui Michailui Chodorkovskiui, pradžioje kaip jo asmens sargybinis, veliau PR skyriuje „Menatep“ banke, kituose bankuose. 1998–1999 m. jis buvo televizijos kanalo ORT PR skyriaus direktorius. Nuo 2004 iki 2006 m. – Rusijos naftos transporto įmonės „Transnefteprodukt“ tarybos pirmininkas.
Nuo 2004 m. jis yra V.Putino patarėjas, jo administracijoje ėjęs įvairias pareigas. Manoma, kad jis yra „Putinjugend“ organizacijos „Naši“ idėjos autorius. Oligarchas ir politinis veikėjas Michailas Prochorovas, kuris nesėkmingai bandė kurti opozicinę partiją, jį vadino „Putino kabineto lėlininku“.
V.Surkovas, kaip savotiškai beskambėtų, taip pat reiškiasi meno erdvėje. Teigiama, kad jis yra parašęs novelę „Околонoля“ („Beveiknulis“). Taip pat parašė keletą dainų Vadimo Samoilovo, grupės „Agata Kristi“ lyderio, albumui „Полуострова“ („Pusiasaliai“).
Pagal viską V.Surkovas yra visiškai lojalus V.Putinui. Nors, kaip teigiama, V.Surkovas yra „subtilių manipuliacijų“ šalininkas, o V.Putinas labiau mėgsta tiesioginį spaudimą kitaminčiams, jis nuosekliai vykdo jam duotus nurodymus.
Ukraina teigia, kad būtent jis suorganizavo snaiperių veiksmus Maidano įvykių paskutinėje fazėje (Kremlius tai griežtai neigia). Tiek Kaukaze, tiek Ukrainoje nuo 2013 m. jis yra V.Putino asmeninis patikėtinis. Manoma, kad V.Surkovas yra stipriausias Rusijos statytinio Čečėnijoje Ramzano Kadyrovo užtarėjas Kremliuje.
Kad geriau suvoktumėme jo geopolitinę svarbą, reikalinga paminėti, jog V.Surkovas buvo vienas pirmųjų Rusijos pareigūnų, kuriam buvo uždrausta keliauti į Vakarus po Krymo aneksijos. Jis į sankcijas reagavo ramiai ir teigė, kad vieninteliai jam reikalingi amerikietiški ryšiai yra tam tikrų autorių kūryba: reperis 2Pac, poetas Allenas Ginsbergas ir itin abstraktus menininkas Jacksonas Pollockas. Kaip teigė V.Surkovas, priėjimui prie jų kūrybos vizos nereikia.
Vis dėlto, pasirodo, Amerika jam reikalinga ir kitaip. Po Victorios Nuland, JAV užsienio reikalų viceministrės, atsakingos už Euraziją, apsilankymo „Sniego susitikime“ Lietuvoje, ji susitiko su V.Surkovu Kaliningrado srityje, V.Putino vietinėje rezidencijoje. Jie už uždarų durų kalbėjosi šešias valandas.
Šis susitikimas, mano nuomone, itin įdomus ir reikšmingas įvykis. Galima teigti, kad pirmą kartą tiesiogiai susitiko Rusijos ir JAV aukšti pareigūnai, kurie turi tiesioginę įtaką Ukrainoje.
Nors, be abejo, jie kalbėjosi apie Ukrainą, manau, kad tuo pačiu gerokai plačiau aptarė šalių santykius. Mano nuojauta sako, kad mes artimiausiu metu matysime keletą gan ryškių ėjimų, kuriais bus stengiamasi „subalansuoti“ JAV ir Rusijos santykius, be Europos ir Ukrainos.
Kalbos apie galimą JAV sankcijų nutraukimą yra vienas tokių žingsnių. Tačiau svarbiausia – Kaliningrado susitikimas rodo, kad, kai V.Putinas nori/yra prispaustas daryti „biznį“ su Vakarais, ypač su JAV, jis siunčia savo V.Surkovą.
Kaip pats V.Surkovas supranta save ir savo vaidmenį – sudėtinga trumpai atsakyti. Pagal tai, ką matau, jis labai aiškiai ir kietai suvokia Rusijos politinių žaidimų taktiką ir pageidaujamus rezultatus, kartais gal net ir juos nustato.
Jei reikia, jis – samdomas Žudikas, tuo pačiu – Filosofas, žiūrintis į veidrodį.
Tuo pačiu sugeba nuo politikos atitolti ir į tai žiūrėti visiškai kitomis akimis: žaidėjas, tuo pačiu ir žiūrovas. V.Surkovas veikia tarp realybės ir iliuzijos. Jis pripažįsta absoliutaus lojalumo būtinybę, bet suvokia to paties lojalumo silpnas vietas. Jei reikia, jis – samdomas Žudikas, tuo pačiu – Filosofas, žiūrintis į veidrodį. Galbūt jo stipriausia vieta, kad jis suvokia, jog absoliuti kontrolė nėra absoliuti vertybė, o tik – įrankis.
Vardas, Владислав (Vladislavas) paraidžiui išvertus reiškia Slavų valdovas. Šį faktą galima kiek filosofiškai ir politiškai įsidėmėti. Galbūt, tikrasis būsimasis „Slavų valdovas“, kaip Rusijos istorijoje būna, vėl bus kilęs iš Kaukazo.
Būsime kaip visi
Mūsų šeimininkas Denica* – mes atpažįstam jo stilių.
Per Kalėdas vietoj sniego jis atsiunčia mums dulkių
Mes pinamės pulkuose jo nesibaigiančios ordos
Aš būsiu kaip tu
Tu būsi kaip jis
Mes būsime kaip visi
Jis visad prieky – raudoname šilke ant pablyškusio žirgo
O mes paskui jį iki kelių purve, iki gerklės kaltėj
Ir mūsų kely pleška tiltai, namai
Aš būsiu kaip tu
Tu būsi kaip jis
Mes būsime kaip visi
Tegul tavęs netrikdo pusryčiams pažadėtas teismas
Dievas atleis ir sau, ir jam, ir 100 000 Judų
Tai iki pasimatymo rojuje, kur žydi ledinės gėlės
Aš būsiu kaip tu
Tu būsi kaip jis
Mes būsime kaip visi
Muzika ir tekstas: Vladislavo Surkovo
(Vertimas: Žana Gončiar)
* Denica – Šėtonas, puolęs angelas
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Lietuvos hibridiniai pranašumai
