Liberalai iš tiesų ir anksčiau savo veiksmais bei įvaizdžiu yra davę savotiškas nuorodas į savo politinės tapatybės problemas. Tai, pavyzdžiui, buvo galima stebėti Europos Parlamento rinkimų metu, kai bent man įstrigo dviprasmiška Liberalų sąjūdžio reklaminė kampanija – „Už balsus atsilyginame“. Pokštas? Gal, bet rinkimams netinka, nė iš tolo.
Per daug nesigilinu į dabartinę krizę, nes iki pabaigos dar toli. Nors, kadangi stebiu politikos veikėjus, galima vaizdžiai ir kiek tiesmukai sakyti, kad liberalai ar tiksliau dalis jų gal kiek per daug mėgdavo šampano. Tuo tarpu rimto, atsidavusio Lietuvos politiko mėgstamiausias gėrimas, ko gero, turėtų būti juoda kava – anksti kėlus ir dirbant iki vėlumos. Kai jau ateina rimta išbandymų valanda, ne visi atlaiko.
Be korupcijos problemų ir apskritai politinės sistemos žeminimo, Lietuvoje vyksta tai, ką vadinčiau politikos „krepšinizacija“.
Galima svarstyti, kokia visur baisi korupcija ir kas bus ar nebus su liberalais ir liberalų veikėjais. Bet problemos gerokai gilesnės. Lietuvos visuomenės požiūrį į politiką, kaip bebūtų ironiška, galima apibūdinti tokia fraze: „Ar ten tarp jų yra bent vienas sąžiningas? Už jį ir balsuočiau“. Ir čia slypi gili problema.
Be korupcijos problemų ir apskritai politinės sistemos žeminimo, Lietuvoje vyksta tai, ką vadinčiau politikos „krepšinizacija“. Tai reiškia, kad, anot dvarininko-valstiečio R.Karbauskio, partijos nebeturi reikšmės, o populiaresni politiniai veikėjai tiesiog, galima sakyti, „superkami“. Šita tendencija, kuri dabar bus dar labiau ant bangos, man atrodo labai grėsminga ir nieko gero nežadanti.
Politinio žmogaus įgūdžiai, charizma ir, galų gale, sąžiningumas, be abejo, svarbūs aspektai. Pavyzdžiui, asmeniškai palaikau R.Šimašių, kuris, sprendžiant iš to, ką žinau, yra pakankamai rimtas, kad sugebėtų susitvarkyti. Tačiau be giliau susiformavusios politinės idėjos ar ideologijos, kuo turi būti grindžiama veikimo esmė, dabartinėje Lietuvoje galima smarkiai paslysti, kad ir koks švarus bebūtum.
Turiu garbę ir privilegiją gana dažnai bendrauti su jaunais žmonėmis. Jų nuomonės ir pasisakymai kartais leidžia daug ką suprasti. Neseniai vienas jaunas žmogus man apie socialdemokratus pasakė taip: „Idėjiškai palaikau socialdemokratiją ir už ją mielai balsuočiau, bet dabar, kai partija taip atrodo ir elgiasi, tiesiog negaliu.“ Tenka pripažinti, kad tą jauną žmogų suprantu.
Nors politika kartais gal ir gali būti žaisminga, tai nėra žaidimas, įmantrūs pasisakymai ar buvimas „ant bangos“ viešoje erdvėje. Politika tai – pasvertų idėjų išgryninimas, palaikymas ir įgyvendinimas.
Dažnai atrodo, kad idėjos galia Lietuvos vidaus politikoje yra gan giliai pasislėpusi po žeme. Gal dėl to, kad idėjos ne kartą nuvylė, gal dėl to, kad niekas neturi laiko joms, kad visko per daug ir per sudėtinga, per greitai. Vietoj idėjų matome „veikėjus“ – gerus, blogus, nusišnekančius, viliojančius ir t.t.
Krizės metu, kai žmogus priverčiamas mąstyti ir darosi atviresnis kitoms idėjoms, atsiranda nemažai galimybių pasikeisti. Stebėdamas besikartojančius skandalus, svarstau, kad gal jau metas vis dėlto apibrėžti politines idėjas ir apie jas diskutuoti ne tik politikams, bet ir visuomenei.
Nors turiu gana aiškius politinius įsitikinimus, tai nereiškia, kad negaliu matyti, jog įvairiose ideologijose (konservatizme, liberalizme, socialdemokratijoje) galima atrasti Lietuvai reikalingų dalykų. Pavyzdžiui, Lietuvos žmonės privalo labiau imti likimą į savo rankas ir nemanyti, kad kažkoks geradarys viską padarys. Tačiau ir socialinės apsaugos sistema turėtų būti reformuota, kad pilietis jaustųsi saugiai ir galėtų planuoti savo gyvenimą. Reikia skatinti verslumą, bet būtinos ir stiprios profsąjungos. Ir labiausiai reikalingas visiems prieinamas ir kokybiškas švietimas.
Šias idėjas ir jų įgyvendinimo apmąstymus su skirtingais akcentais galima rasti įvairiose politinėse ideologijose. Mano galva, subrendęs pilietis privalo bent bendrais bruožais sugebėti identifikuoti idėjas ir suprasti, iš kur jos kyla. Žinoti, kad partijos istoriškai susiformavo ne apie „veikėjus“, o apie idėjas. Jei pilietis ar politikas to nesugeba, jis yra gana lengvai suviliojamas ir dažnai blaškosi vėtomas į šalis įvykių ar ne visada racionalių emocijų.
Akivaizdu, kad Lietuvos liberalai stovi prieš milžinišką iššūkį. Bet iššūkį, gal net didesnį, patiria ir Lietuvos politinė sistema. Jei mes ir toliau leisime įvairiems „veikėjams“ daryti politiką, dar nežinia kiek svyruosime tarp perdėto susižavėjimo ir pasibaisėjimo. Jei to nebenorime, privalome pradėti giliau mąstyti apie politikos esmę ir prasmę, iš kur, kodėl ir link ko.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie pabėgėlius ir politinę pasąmonę
