Apie viską dėl įvairių priežasčių negaliu kalbėti, tačiau stengiuosi kiek įmanoma objektyviau pažvelgti į itin sudėtingą situaciją.
Ukrainos rytuose karinė padėtis ir toliau įtempta. Separatistai vis stipriau ir vis intensyviau vykdo apšaudymus iš įvairių pabūklų ir sistemų, kartai net tiesiogine ugnimi iš tankų. Ypač čia galima paminėti vadinamą „Promzoną“ (industrinę zoną) Avdijivkoje, į šiaurę nuo Donecko, kur jau nemažai laiko kasdien vyksta intensyvios kovos. Vos ne kasdien žūsta pora ar keletas karių Ukrainos pusėje.
Rusijos diversinės grupės (DRG) toliau veržiasi į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją. Pagrindinė užduotis, matyt, bandyti rasti spragų gynybos sistemoje. Įsiveržimai kartais būna su nuostoliais. Pavyzdžiui, pastaruoju metu Ukrainos pusėje, stabdant įsiveržimus, ypač nakties metu, pradėta naudoti vadinamuosius IED (improvizuotus sprogstamuosius užtaisus).
Apskritai pastaruoju metu atsiranda vis daugiau įvairių įdomių nestandartinių ginklų, prietaisų ir įrangos, kurie išbandomi lauko sąlygomis ir patobulinami. Galima paminėti fronte atsiradusius „Mosin“ šautuvus, naudotus dar carinėje kariuomenėje, ant kurių (beje, ir su lietuvių pagalba) pritaisoma moderni optika, tokiu būdu, lyginant su snaiperiniu šautuvu „SVD“, gerokai padidinant veikimo atstumą.
ESBO (karo veiksmų stebėtojų) organizacijos vaidmuo tampa vis labiau neaiškus. Jos autoritetas smarkiai kvestionuojamas tiek Ukrainos, tiek separatistų. Tuo pačiu jaučiamas didėjantis žvalgybos duomenų ir analizės poreikis Vakaruose. Atsiranda įvairių konflikto studijų, ypač JAV, deja, jos ne visada adekvačios ir kartais net gerokai pro šalį.
Ukraina turi jau šimtatūkstantinę kariuomenę, dalinių įvairiuose poligonuose ir dislokacijos vietose visoje šalyje. Išlaikyti ir užimti tokį didelį kiekį žmonių – nelengva užduotis, kuri ne visada pavyksta iki galo.
Mobilizuotųjų motyvacija taip pat labai skiriasi. Žadama iki 2020-ųjų pereiti prie NATO standartų, kas bet kuriai šaliai būtų didžiulis iššūkis. Viena rimčiausių perėjimo problemų – puskarininkių (pvz.: seržantų) trūkumas. Tradiciškai, pagal sovietinį modelį, sprendimai priimami labai centralizuotai, žemesniems lygiams paliekant tik minimalią veikimo laisvę. Kadangi taip pat trūksta „modernių“ karininkų, gabūs puskarininkiai greitai paaukštinami, o spraga lieka neužpildyta.
Ukrainoje begalė žmonių, perėjusių karą ir grįžusių namo. Tam tikra dalis jų, mano skaičiavimais, kas penktas, grįžta su rimtomis ir labai rimtomis psichologinėmis traumomis. Esami resursai šiai problemai spręsti nepakankami ir laikui bėgant bus skaudžių pasekmių.
Juokaujant galima sakyti, kad jei prezidento rinkimai Ukrainoje būtų rytoj, ko gero, Nadijos Savčenko rimčiausia konkurentė būtų Dalia Grybauskaitė.
Yra nemažai tarnavusių, kurie norėtų grįžti į frontą, bet nenori to daryti nei įsiliedami į krašto apsaugos struktūras, nei į Nacionalinę gvardiją. Vis labiau jaučiamas noras sukurti savanorių pajėgas, kažką panašaus į Lietuvos savanorius ar Estijos „Kaitseliit“. Tačiau politinės valios kol kas smarkiai trūksta.
Susidomėjimas Ukraina Vakaruose, kaip bebūtų, didėja, pradeda dairytis įvairūs investuotojai. Kadangi Rusijoje investavimo galimybės darosi vis labiau miglotos, Ukraina atrodo vis patrauklesnė, tuo labiau kad šalis aiškiai orientuojasi į Vakarus.
Užsieniečių patarėjų skaičius administracijoje taip pat auga, verta paminėti, kad buvęs NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas prieš kelias dienas taip pat tapo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos patarėju. Paraleliai su formaliomis ES pastangomis vis stiprėja Ukrainos neformalūs ryšiai su Europa. Čia reikėtų paminėti Lenkiją, kur šiuo metu apie pusė milijono ukrainiečių dirba ir tokiu būdu išlaiko save ir namuose likusius artimuosius.
Politiškai šalis toliau svyruoja. Jei trumpai, galima būtų pasakyti, kad vis labiau aiškėja trys galios poliai: „Oligarchai“ (verslo interesai) – „Generolai“ (saugumo ir krašto apsaugos struktūros) ir „Revoliucionieriai“ (Maidano aplinka). Nors gal iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo aišku, šios jėgos tarpusavyje susijusios kartais gan savotiškais ryšiais ir santykiais, apie kuriuos reikėtų atskirai parašyti.
Apie didvyre laikomos Nadijos Savčenko grįžimą į Ukrainą iš Rusijos kalėjimo dar labai sunku ką nors pasakyti. Akivaizdu, kad ji suks į politiką, bet su kuo ir kaip, kol kas neįmanoma numatyti. Pasirinkimas kol kas nemažas.
N.Savčenko išrinkta į Radą nuo oligarchės Julijos Tymošenko partijos „Tėvynė“. Prezidentas P.Porošenka taip pat bando visais įmanomais būdais ją pritraukti prie savęs. Požiūris į ją iš Maidano bei krašto apsaugos struktūrų aplinkos nėra vienareikšmiškas.
Ukrainoje galima daug gero išgirsti apie Lietuvą ir jos vaidmenį. Juokaujant galima sakyti, kad jei prezidento rinkimai Ukrainoje būtų rytoj, ko gero, N.Savčenko rimčiausia konkurentė būtų Dalia Grybauskaitė. Lietuvos indėlis apskritai itin pastebimas Ukrainoje – tiek kariniuose reikaluose, tiek kitose sferose. Lietuva vis labiau ukrainiečiams pasirodo kaip tam tikras „modelis“, iš kurio galima daug ko pasisemti.
Reikia dar paminėti dažnai nematomą Lietuvos „sąveiką“ su kitomis šalimis ir struktūromis Vakaruose. Kol Lenkija, kaip minėta, vis labiau sudaro tam tikrą neformalų Ukrainos ekonominį „užnugarį“, Lietuva veikia kaip Ukrainos „balsas“ Europoje ir NATO. Taip pat galima manyti, kad didėjantys NATO įsipareigojimai Baltijos šalyse Lietuvai leidžia dar laisviau ir užtikrinčiau veikti Ukrainoje.
Iš viso, pagal galimybes ir resursus,Lietuvos veikimas Ukrainoje yra viena geriausių tokio pobūdžio pagalbos iniciatyvų, kokių esu matęs. Galiu tik raginti ir toliau veikti ir, kiek įmanoma, didinti pastangas, o gal net prašyti „išorinio“ finansavimo Lietuvos projektams Ukrainoje. Lietuva savo veiksmais Ukrainoje bei tarptautinėje arenoje akivaizdžiai augina savo autoritetą.
Pabaigai drįsčiau pastebėti, kad, nors mes Lietuvoje plačiai kalbame apie šalies „gynybą“ ir jos poreikius, geriausia gynyba, kaip bebūtų, yra vienoks ar kitoks „puolimas“. Vienintelis būdas užtikrinti Lietuvos ilgalaikį saugumą yra neutralizuoti Rusiją ir jos agresyvumą. Ir būtent tai daroma Ukrainoje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie veikėjus ir idėjas
