Ar teisingai supratau? Vienas iš mūsų europarlamentarų gali būti paperkamas maždaug vienos savo algos dydžiu tam, kad suveiktų leidimą parduotuvei? Gal aš naivus, bet argi čia ne per žemas lygis „eurokosmonautams“? Matyt, ne. Galima prisiminti ir „dvarininkus“, kurie nesigėdydami tvarko savo trobų reikalus per ministrus, televizorių mėgėjus...
Kadangi šiuo metu esu gan užsiėmęs tuo, ką plačiąja prasme galima pavadinti nacionaliniu saugumu, tokie dalykai ne tik glumina, juokina ir stebina, bet ir kelia didelį nerimą. Jeigu tariamas valdžios elitas leidžiasi į kalbas dėl tokių sąlyginių menkniekų, dėl ko jie dar „sukalbami“? Ir ką tai sako apie šalies vystymosi reikalus apskritai?
Seniai pastebėjau didžiulį Lietuvos politinio gyvenimo disonansą – užsienio ir vidaus politikos. Užsienio politikoje viskas vyksta, sakyčiau, pakankamai kryptingai. Turint omeny, kaip ten viskas be galo sudėtinga, per pastarąjį dešimtmetį su trupučiu pasiekta labai nemažai. Yra įvairių konkrečių rezultatų, be to, Lietuva pradeda sugebėti savo balsą kelti šen bei ten, rodyti savo iniciatyvą. Visų pirma kalbu apie Rusijos vakarų pasienio ruožą, kur daug kur Lietuvos vardas minimas su didele pagarba ir rimtimi. Tačiau ir kitur Lietuvos atstovai rodo savo ryžtą ir sugebėjimus.
O vidaus politikos reikaluose, kaip čia pasakius... Kartais atrodo, kad reikalai stovi vietoje. Susidaro įspūdis, kad, išskyrus gal keletą nerašytų sutarimų (viską investuoti į Vilnių, laikyti nebenaudingus pensininkus už trumpo pavadžio, nesodinti politinių ponų ir t.t.), daugiau nėra ne tik strategijos, bet ir noro ją sukurti. Šie „norfiniai“, „dvariniai“ ir „televiziniai“ skandalai tik dar labiau aštrina šį slogų jausmą.
Kiek giliau pažiūrėjus, pamažu ryškėja skirtumas tarp vidaus ir išorės. O pagrindinis skirtumas gan paprastas: užsienio ir užsienio saugumo politikoje tie kadrai, kurie buvo ugdomi pastaruosius porą dešimtmečių, galima sakyti, užsiima tais dalykais, kuriais ir turi užsiimti. Iš dalies jie yra priversti. Tai ne juokai: reikalavimai susiję su įstojimais į ES ir NATO, įskaitant visišką energetikos perorientavimą ir savarankišką dalyvavimą tarptautinėse karinėse operacijose.
Kalbame apie žmones, kurie per pakankamai ilgą laiką yra suformavę savo profesinius įgūdžius ir, ne mažiau svarbu, turėję realią galimybę veikti tarptautinėmis sąlygomis, jausti pasaulio vėjus ir suvokti, ką ir kaip galima daryti.
O vadinamas politinis elitas susiformavęs kiek kitaip, dažniausiai kilęs iš pereinamojo laikotarpio struktūrų. Šis elitas – iš dalies iš senų sovietinių elementų, iš dalies iš, sąlyginai tariant, Sąjūdžio aplinkos, iš dalies ir iš to, ir iš to, iš dalies iš verslo interesų. Pagrindinė šių veikėjų problema yra ta, kad didelė jų dalis labai stipriai tarpusavyje vienaip ar kitaip susijusi. Juos sieja neišspręsti konfliktai ir nesuvestos sąskaitos, arba, kas, ko gero, dar blogiau, stiprūs neformalūs ryšiai, kurie dažniau „groja garsiau“ negu turėtų.
Jei prie to pridėtumėm tam tikrą „pilką politinės įtakos aplinką“, kurioje – advokatų kontoros, žiniasklaidos veikėjai, verslo konsorciumai, vietiniai oligarchiukai ir, žinoma, kažkur pašonėje, užsienio žvalgybos ir kitos tarnybos gausime pakankamai sudėtingą vidaus aplinką.
Nebūkime naivūs: ir kitur, užsienyje, yra ta pati pilka aplinka, kuri bando daryti įtaką. Problema Lietuvoje ta, kad politinis elitas, kuris turėtų su tuo susidoroti ir vesti į priekį, yra per silpnas, per provincialus ir dėl savo įvairių „įsipareigojimų“ per daug nesavarankiškas.
Europos Sąjunga, beje, šioje vietoje vaidina tam tikrą labai dviprasmišką vaidmenį. Viena vertus, ES savo reikalavimais ir integracijos procesu priverčia veikti, vykdyti strateginius planus ir plėtoti tarptautinį bendradarbiavimą.
Kita vertus, tariamame aukštame politiniame lygmenyje ES funkcionuoja kaip kažkoks patogus prieglobstis nevykėliams ar dėl vienos ar kitos priežasties nepatogiems politikos veikėjams. Kalbu apie Europos Parlamentą, į kurį, lyg „auksinę tremtį“ išsiųsta ne vienas visiškai netinkamas, kai kada net kenksmingas veikėjas (beje, kalbu čia ne tik apie Lietuvą). Tokiu būdu ES sistema, užuot didinusi savo autoritetą, netiesiogiai duoda resursus ir veikimo platformą visokio plauko veikėjams ir tokiu būdu savotiškai palaiko savo valstybės narių politinį vidaus neveiksnumą.
Tai rimta pastaba ES sistemai, pastabų būta ir daugiau, bet tam kartui užtenka. Šiame kontekste mane labiau domina „norfininkai“ ir „dvarininkai“, kurie savo veiksmais rodo, kaip lengva ir dar pigu prieiti ir manipuliuoti vidaus politine sistema.
Šiaip ar taip, išvada gan paprasta. Lauk, lauk, von, von, kuo greičiau, atsibodo. Sistema turi keistis, nauji santykiai, naujas mąstymas, turi ateiti nauji žmonės su kita patirtim ir kitomis gairėmis. Iš esamų veikėjų, deja, to tikėtis sunku.
Manyčiau, kad greitai pamatysime pokyčių. Politinėje scenoje turėtų pasirodyti keli mano minėti „karjeros tarnautojai“, įgavę patirties tarptautinėje arenoje. Tik ateinančius reikia griežtai įspėti, nes pagunda įsivelti į korupcinius sandorius su jau esamomis struktūrom ir asmenimis – didelė. Jei iš naujo, tai iš naujo, paliekant parduotuves ir dvarelius prie kelio, ten kur jie ir turi būti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie Rusijos ir Artimųjų Rytų sąsajas
