Kariniai veiksmai šiuo metu susideda iš trijų dalių:
Abi pusės vykdo intensyvią žvalgybą. Separatistai žvalgybą vykdo su žvalgybinių diversinių grupių (DRG) ir Rusijos dislokuotų bepiločių lėktuvėlių (UAV) pagalba. Stengiamasi visų pirma rasti silpnybes priešo pozicijose. Ukraina taip pat vykdo žvalgybą ir diversijas, veda ribotą bet gan veiksmingą „partizaninį karą“ okupuotose teritorijose.
Kasdien ukrainiečių pozicijos apšaudomos, dažniausiai iš automatų, sunkiųjų kulkosvaidžių ir vadinamųjų AGS, 30 mm automatinių granatsvaidžių. Ukrainiečiams, kaip ir anksčiau, vadovybės įsakyta griežtai laikytis ugnies disciplinos.
Kartais vyksta trumpi, bet intensyvūs susirėmimai, stengiantis užimti geresnes pozicijas ir išbandyti priešo jėgas.
Visi kaupia jėgas. Iš Rusijos į okupuotas teritorijas įvežami milžiniški šovinių ir sviedinių kiekiai, dideli skaičiai karinės technikos. Ukraina savo poligonuose veda rimtus, kompleksinius manevrus, stropiai ruošiasi, taip pat ir ofensyviniams veiksmams.
Ukrainos tapatybės pasirinkimas stovi tarp „Kanados“ ir „Meksikos“ – Ateities šalis ar „Strana Mañana“ (Isp: „Šalis Kadanors“).
Jau seniai visi separatistų pusės realūs vadai yra Rusijos karininkai. Į okupuotas teritorijas tebedislokuojami Rusijos daliniai ar jų dalys. Įdomi detalė, kad visi Rusijos jūrų pėstininkų daliniai, įskaitant dislokuotus Kaliningrado srityje, yra buvę Ukrainoje, tam, kad įgytų kovinę patirtį ir suvoktų realijas. Beje, būtent jūrų pėstininkai, kartu su kai kuriais oro desantininkų („VDV“) daliniais, numatomi kaip „pirmo smūgio“ įrankis, pavyzdžiui, Lietuvoje.
Kita vertus, konfliktas šiuo metu pereina į trečią, politinę-ekonominę-informacinę, fazę. Pirma fazė – Maidanas ir susiję politiniai pokyčiai. Antra – teritorijos užėmimas ir atviras konfliktas tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir Rusijos remiamų ir vedamų separatistų grupuočių.
Dabartinė, trečia fazė – suintensyvintos pastangos iš Rusijos pusės politiniais, ekonominiais ir informaciniais būdais silpninti ir diskredituoti Ukrainos valstybingumą, jos infrastruktūrą ir psichologiškai paveikti visuomenę.
Kadangi Rusija Ukrainoje jau ir taip turi nemenką įtaką, tai daroma gan kompleksiškai. Pvz.; vedamos slaptos derybos dėl ypatingų energijos tarifų taikymo su oligarchais, kurie taip niekada aiškiai ir nepasisakė už lojalumą Ukrainai bei turi svarų indėlį žiniasklaidos sferoje.
Tuo pačiu, Ukraina taip pat pradeda efektyviau naudoti politinius/diplomatinius įrankius. Kurį laiką šalies diplomatinėse jėgose buvo galima jausti tam tikrą apatiją. Dabar pradedama suprasti, kaip veikti tarptautiniame kontekste, pvz., sprendžiant okupuoto Krymo problemą.
Užsienio pagalba bei pastangos ruošiant ir atnaujinant kariuomenę pamažu duoda vaisius. Čia reikia pažymėti, kad Lietuvos krašto apsaugos struktūrų indėlis yra neįkainojamas. Taip pat tenka pastebėti, kad ES veiksmai ir „minkštoji galia“, prieš kurią dabartinė Rusija visiškai bejėgė, pamažu pradeda duoti vaisių.
Deja, Ukraina sunkiai valosi nuo senų naštų. Pvz., per karą atsiradę labai tinkami karininkai vis dar nepaaukštinami, o štabuose tebesėdi seni, šiandien niekam tikę, generolai. Taip pat itin sunkiai atsiranda tinkamos naujos politinės alternatyvos. Prezidentas Petro Porošenka, turėdamas rizikingų politinių iniciatyvų ir pasyvaus stabilumo pasirinkimą, kol kas renkasi stabilumą, kad ir santykiuose su premjeru Arsenijumi Jaceniuku. Apskritai, politikoje sunku jausti realius teigiamus pokyčius.
Negana to, visur esama korupcija – tikras vėžys. Tai galima jausti ir kariuomenės aprūpinimo sferoje, kur savanorių vaidmuo aprūpinimo klausimais išlieka labai svarbus, net gana subtiliuose kariniuose reikaluose. Savanoriai tebėra esminis faktorius tiek remiant frontą, tiek susijusiose sferose, pvz., kuriant karių reabilitacijos sistemą. Norint padėti Ukrainai ir toliau yra itin prasminga remti įvairias organizuojamas aprūpinimo iniciatyvas.
Trumpoje perspektyvoje vis dar reikia remti Ukrainos karines pastangas, taip pat ir atviro konflikto atveju. Rusija pamažu praranda iniciatyvą, bet gali padaryti dar labai daug žalos.
Savotiškas reiškinys yra Donbaso gyventojų grįžimas į okupuotas teritorijas, beje, tiek iš Rusijos, tiek iš vakarų Ukrainos. Donbaso gyventojai yra itin prisirišę prie savo gimtinės ir manoma, kad jie paprasčiausiai nepritampa nei Rytuose, nei Vakaruose ir po kiek laiko, nepaisant rizikos, jaučia didesnę prasmę grįžti namo.
Atsinaujinusių rimtų karo veiksmų rizika yra reali. Tačiau visų pirma reikia tai vertinti iš Rusijos vidaus politinės ir geopolitinės pusės: viskas stipriai priklauso nuo Rusijos vidinių reikalų, taip pat nuo to, iki kokio lygio pavyks destabilizuoti Ukrainą kitokiais būdais, bei to, kaip klostysis reikalai užsienyje, pvz., Sirijoje. Tačiau parklupdyti Ukrainą karo keliu darosi vis sudėtingiau: Rusija tą žino ir kitokiais keliais bando vykdyti savo sumanymus.
Mano vertinimu, konfliktą įmanoma laimėti. Trumpoje perspektyvoje vis dar reikia remti Ukrainos karines pastangas, taip pat ir atviro konflikto atveju. Rusija pamažu praranda iniciatyvą, bet gali padaryti dar labai daug žalos.
Asociacija su ES, laikui bėgant, neutralizuos dalį Rusijos įtakos, bet to neužtenka. Svarbiausia – daryti realias politines reformas ir, dar svarbiau, skatinti naujas, tuo pačiu tradicines, politines jėgas: reikalingi įvairias tradicines Europos partijas skatinantys veiksmai. Dėl realių reformų pageidautina daryti didesnį spaudimą, gal labiau tai siejant su karine pagalba, ir net reikalaujant tiesioginio dalyvavimo jas ruošiant.
Jei vaizdžiai ir trumpai, Ukrainos tapatybės pasirinkimas stovi tarp „Kanados“ ir „Meksikos“ – Ateities šalis ar „Strana Mañana“ (Isp: „Šalis Kadanors“).
Lietuva, kaip panašus, sėkmingas, atvejis, savo dabartinėmis įvairiapusiškomis pastangomis ir savo pavyzdžiu yra vienas svarbiausių Ukrainos pagalbininkų, tiek tiesiogiai įveikiant karo iššūkius, tiek toliau plėtojant šalį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jonas Ohmanas: Apie tikrąjį slavų valdovą
