Vyriausybės programos reputacijos nepagerina ir tai, kad ji nėra susiejama su jokiais resursais. Taip nutiko ir šįkart: ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės kabineto planas nėra susietas nei su biudžete turimais pinigais, nei su žmogiškaisiais ištekliais. Iš tikrųjų: jeigu pinigus galima perskirstyti, galų gale pasiskolinti, tai ką daryti jei nėra kompetencijų? O kad pinigų ir kompetencijos trūksta – įrodymų apstu: dešimtmečius valstybę lydį tos pačios neišsprendžiamos problemos, įveikiamos teoriškai, bet nepajudinamos praktiškai.
Naujos kokybės blyksnis
Visgi šitos Vyriausybės programa jau daug panašesnė į valstybės strateginį dokumentą: joje nurodyti aiškūs tikslai ir kriterijai, pagal kuriuos bus vertinami atlikti darbai. Kaip ir tikėtumėmės iš strateginio dokumento, planuojamas pokytis įvardintas procentais, reitingais ir kitais pamatuojamais dydžiais – tai yra smarkiai pranašiau už Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programą.
Tiesa, priimame pastabą, kad S.Skvernelio programa nėra geras atskaitos taškas, nes parašyta labiau kaip grožinis kūrinys nei kaip politinis tekstas. Todėl siūlome atsiversti Andriaus Kubiliaus Vyriausybės programą, patvirtintą 2008 m. gruodį. Ten irgi rasite veiksmingumo rodiklius, skaičiais išreikštas siekiamybes – tiesa, dabartinėje programoje tai padaryta sistemingiau ir aiškiau.
Kaip ir tikėtumėmės iš strateginio dokumento, planuojamas pokytis įvardintas procentais, reitingais ir kitais pamatuojamais dydžiais.
Kita vertus, S.Skvernelio literatūrinė programa skaitosi daug vientisiau. Nėra abejonės, kad I.Šimonytės programą rašė autorių kolektyvas, o redaktorius nesuspėjo ir visų klaidų ištaisyti – visgi 120 puslapių. Tebūnie: noriu tikėti, kad dauguma iš mūsų, priversti rinktis tarp formos sklandumo ir turinio kokybės, pasirinktų geresnį turinį.
O I.Šimonytės programos turinys suskirstytas į Įžangą su septyniais principais ir dvylika skyrių, apimančių tradicines valstybei sritis: švietimą, kultūrą, socialinę apsaugą, sveikatą, ekonomiką, ekologiją, regionų plėtrą, teisėtvarką, valstybės administravimą, viešus finansus, saugumą ir užsienio politiką.
Septyni principai
Žvelgiant į nurodytus esminius šios Vyriausybės principus, daug klausimų nekyla: atviri duomenys, atskaitomybė, diskusija ir žiniomis grįsti sprendimai, bendradarbiavimas, interesų suderinimas, reputacijos stiprinimas ir atvira komunikacija skamba kaip tai ko ir tikėtumeisi iš bet kurio viešo valdymo subjekto.
Tiesą pasakius, daug daugiau abejonių kiltų, jeigu kuris nors politikas vieno iš minėtų septynių principų neįvardintų kaip pamatinio. Ir visgi verta sustabdyti žvilgsnį ties dviem iš jų: atviri duomenys ir reputacijos stiprinimas.
Pasakyti, kad duomenys – tai visa ko variklis, yra nepasakyti nieko: net ir nuojauta yra „duomenys“. Įžvalgos ir polemika irgi yra duomenys. Programos tekste atskleidžiama, kad duomenys suprantami kaip „faktinė informacija“, nepatenkanti į Statistikos departamento akiratį ar jo neišpublikuojama. Ir nors žinau, kad didysis stebuklas yra ne tiek duomenų kiekis, kiek gebėjimas tame kiekyje identifikuoti tendencijas, jau dabar nekantrauju pamatyti, kas nutiks: atsivers informacijos, apie kurios egzistavimą neįtarėme, klodai, ar šnipštas.
Pasakyti, kad duomenys – tai visa ko variklis, yra nepasakyti nieko: net ir nuojauta yra „duomenys“.
Intriguoja ir dar vienas – reputacijos stiprinimo – principas. Viena vertus, pastarosios Vyriausybės sau nekėlė užduoties stiprinti Lietuvos reputaciją užsienyje. Kita vertus, apie reputaciją likusioje I.Šimonytės programoje daugiau neužsimenama nė žodžiu. Galbūt ir gerai, nes teiginys „drauge nuspręsime, kas mums svarbiausia, kokiais patys save matome ir norime matyti, kaip norime būti matomi pasaulyje“ išduoda fundamentalų nesupratimą, kad tautos ir valstybės tapatybė nėra greituoju būdu apsisprendžiama tarsi rūbas, kurį vilkėsime šiame tautų vakarėlyje.
Švietimas
Ir nors Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ką tik paskelbė, kad Tarptautinis matematikos ir gamtos mokslų tyrimas Lietuvos ketvirtokų ir aštuntokų matematikos bei gamtos mokslų pasiekimus įvertino kaip reikšmingai aukštesnius už tarptautinius vidurkius, ši Vyriausybės programa buvo rašoma mintyje turint faktą, kad šalies moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių.
Todėl šioje dalyje rasite ketinimus užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ankstyvąjį ugdymą; visiems prieinamą gerą mokyklą ir šiuolaikinį ugdymo turinį; patrauklią pedagogo darbo vietą ir pedagogų rengimo „Ekselumo“ centrus; lyderystę skaitmeninio švietimo srityje; pasaulinio lygio mokslą; aukščiausios kokybės, tarptautiškas ir prieinamas studijas; modernų, efektyvų ir į misiją orientuotą aukštojo mokslo valdymą; rinkos poreikius atliepiančią profesinio ugdymo sistemą; mokymosi visą gyvenimą galimybę kiekvienam Lietuvos gyventojui; fizinį aktyvumą, įtrauktį ir aukštą meistriškumą užtikrinančią sporto sistemą.
Švietimo ekspertė prof. habil. dr. Vilija Targamadzė ir dar keli jos kolegos, beje, priklausantys skirtingoms politinėms jėgoms, turėjo pastabų dėl kiekybinių/kokybinių vertinimo kriterijų pasirinkimo, abejojo kai kurių konkrečių priemonių efektyvumu, nebuvo tikri, ar siūlomi sprendimai pajėgs sumažinti atskirtį.
Galbūt dėl to, kad mes, vertinę šią I.Šimonytės programą, nesame švietimo ekspertai, kritika mūsų neįtikino. Labiau neramina tai, kad kas ketverius metus apie švietimą kalbama iš esmės identiškai. Suprantame, kad valstybė negali įsipareigoti būti ta, kuri nustato tendencijas. Tačiau turėtume jausti egzistencinę pareigą kuo greičiau suvokti laiko dvasią ir į ją reaguoti.
Neramina tai, kad kas ketverius metus apie švietimą kalbama iš esmės identiškai.
O laiko dvasia diktuoja priklausomybę nuo skaitmenizacijos – to neišvengia nei traktorininkas, nei išmaniųjų namų šeimininkė, jeigu jau kalbame šablonais. Jokiu būdu neteigiame, kad šiame kontekste išnyksta Donelaitis – viso labo tai, kad metų laikai pakito, ir mes su jais skausmingai nespėjame.
Kultūra
Tėvynės sąjungos frakcijos narys Vytautas Kernagis pasidžiaugė, kad „naujos Vyriausybės programa – prioritetas kultūrai“. Yra prielaidų taip manyti, nes kultūra programoje iškelta į antrą poziciją, deklaruojama kultūros svarba asmens, visuomenės ir valstybės raidai; įsipareigojama užtikrinti socialinį kultūros ir meno stiprinimą ir visavertį įgalinimą; visiems prieinamą ir įtraukiančią kultūrą; tolygią regioninę kultūros politiką; stiprinti kultūrinę diplomatiją; efektyvinti paveldotvarką; puoselėti laisvą žiniasklaidą, saugią interneto erdvę, informacinėms grėsmės atsparią visuomenę.
Premjerė yra skambiai pasakiusi: „esame tik tiek, kiek yra kultūros“. Ir nuoširdžiai tikime, kad dėmesys kultūrai šioje Vyriausybėje bus didesnis. Gal bent jau išsiskyrimo proga I.Šimonytė, kitaip nei jos pirmtakas S.Skvernelis, dovanos rašiklius, ne vardinius ginklus?
Palankiai Kultūros dalį vertina ir kalbinti ekspertai: jų nuomone, bet koks postūmis iš dabartinio taško būtų į naudą. Žymus visuomenininkas kultūros situaciją ir ją keisti pretenduojančios programos nuostatas palygino su raumenų atrofija ir pragulomis: paciento masažas, žinoma, neišgydys, bet be jo pasekmės bus tragiškos.
Socialinė apsauga
Europos Komisija skurdą ir atskirtį įvardina kaip vienas svarbiausių Lietuvos problemų, beje, turinčių ilgalaikių pasekmių.
Kaip į tai reaguoja naujoji Vyriausybė? Ji savo prioritetu laiko individualius asmens poreikius atitinkančias socialines paslaugas; neįgaliųjų teisių apsaugą ir paslaugų plėtrą; socialinės apsaugos išmokų adekvatumą ir tvarumą; darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimą bei lygias galimybes; socialinės srities darbuotojų įgalinimą ir vaiko teisių apsaugos stiprinimą; socialinės apsaugos valdymo tobulinimą.
Bene įdomiausiai į I.Šimonytės siekius sureagavo buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, įvertinęs programoje kaip siekiamybę nurodytus rodiklius: „pagal mūsų ministerijos turimus duomenis, rodikliai yra pasiekti“, o ambicingi jie yra neva tik lygiuojantis į 2018 m. duomenis.
Kaip atrodo ambicija socialinės apsaugos srityje yra ne kartą įrodžiusios mūsų kaimynės Skandinavijos valstybės, eksperimentavusios su bazinėmis išmokomis piliečiams. Įdomių pavyzdžių galima rasti ne tik kitose valstybėse ar akademiniuose centruose – prasmingų, lokalių sprendimų siūlo ir NVO.
Kaip atrodo ambicija socialinės apsaugos srityje yra ne kartą įrodžiusios mūsų kaimynės Skandinavijos valstybės.
Ar įmanoma senomis priemonėmis pasiekti geresnį rezultatą? Įmanoma, bet su sąlyga, kad priemonių taikymo efektyvumas staiga pagerės. Jeigu tam ir yra prielaidų, jos liko nutylėtos.
Sveikata
Reikia pripažinti, kad Lietuvos sveikatos rodikliai yra prasti – ir ne tik COVID19 kontekste. Programoje nurodoma, kad „tik 58 proc. suaugusių Lietuvos gyventojų mano esantys geros sveikatos būklės, o vyresnių nei 65 metų – jau net 93 proc. mano, kad jų sveikata yra tik patenkinama arba bloga. Ir tai prasčiausias rodiklis visoje Europos Sąjungoje“.
Kaip išeitis iš šios situacijos Vyriausybė siūlo visuomenės sveikatos stiprinimą; asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimą; sveikatos sistemos atsparumą grėsmėms ir pasirengimą ateities iššūkiams; kompetentingą ir adekvačiai apmokamą sveikatos sistemos specialistą; efektyvią sveikatos sistemos vadybos ir finansavimo sistemą.
Iš karto į akis krenta vartojamas terminas „paslaugos“. Kodėl šitokio termino nerandame švietimo dalyje – kodėl nekalbama apie „švietimo paslaugas“? Todėl, kad švietimas vis dar matomas ne kaip atviroje rinkoje įsigyjama paslauga, bet kaip valstybės pareiga, dėl kurios sutaria visuomenė.
Iš karto į akis krenta vartojamas terminas „paslaugos“. Kodėl šitokio termino nerandame švietimo dalyje – kodėl nekalbama apie „švietimo paslaugas“?
Tuo tarpu vietoje sveikatinimo ir gydymo programoje akivaizdžiai dominuoja „paslaugos“. O visgi Konstitucinis Teismas yra pasakęs, kad „žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, o rūpinimasis žmonių sveikata – tai valstybės funkcija“.
Yra reikšmingas skirtumas, ką valstybė apibrėš kaip garantuotą sveikatos priežiūrą, o ką – kaip paslaugas, pvz., nebūtinas grožio ir estetikos procedūras. Tai turi įtakos viskam: sveikatos sistemos biudžetui, tinklo planavimui, medikų rengimui, pacientų srautams, santykiui su privačiomis medicinos paslaugomis.
Susidaro stiprus įspūdis, kad visi šie niuansai nėra suprasti. Daugiau negu nesuprasti: neatsispindi net solidari Privalomo sveikatos draudimo funkcija, kurią pakeičia užuominos į asmeninę atsakomybę ir į individualų draudimą.
Ekonomika
Ir nors švietimas, kultūra, socialiniai reikalai bei sveikata užima pirmąsias Vyriausybės programos pozicijas, skaitant neapleidžia jausmas, kad ekonomikos skilčiai dėmesys buvo didesnis – kaip ir, beje, srities išmanymas.
I.Šimonytė šioje srityje savo prioritetais pasirinko veržlią inovacijų ekosistemą; universalų verslumą; dereguliaciją ir geresnį verslo klimatą; stiprią ekonominę diplomatiją; lengvesnę prieigą prie kapitalo išteklių optimalią valstybinių įmonių ir viešo valdymo sistemą; ateities susisiekimo sistemą; stipresnę energetikos infrastruktūrą; žemės ir maisto ūkio pridėtinės vertės ir konkurencingumo didinimą.
Pirmiausia reikia pagirti už sprendimą stiprinti ekonominę diplomatiją. Nors dažnu atveju verslas pats randa partnerius ir rinkas, valstybės vaidmuo atveriant duris ar mobilizuojant išteklius gali turėti ypatingą pridėtinę vertę.
Reikia pagirti už sprendimą stiprinti ekonominę diplomatiją.
Štai tada galima ir paklausti: kaip bus su Prezidento banku? Galbūt Prezidentūra jau persigalvojo, ir valstybinis bankas prarado aktualumą? Išties apmaudu, jeigu tai tebuvo politinės komunikacijos linija – ji garantuotai sugrįš kaip reputacijos rykštė.
Įdomiai skamba ir dereguliacijos siekis, ypač prisimenant skaudžias istorijas kaip verslai pažeidinėjo statybų, aplinkosaugos, higienos, darbo saugos ir eilę kitų reguliavimų. Ir nors žadamą lengvinti verslo steigimą bei mažinti įstatinio kapitalo, verta prisiminti, kad ne čia ekspertai mato Lietuvos silpnybes.
Dar įdomiau atrodo nutylėti momentai. Pavyzdžiui, minima „laiko dvasią atliepianti migracijos politika“, tačiau susikoncentruojama į aukštos kvalifikacijos specialistus ir visai užmirštamas didelis kiekis žemos kvalifikacijos ekonominių migrantų, jau dabar plušančių įvairiuose pramonės ir paslaugų sektoriuose.
Nutylėta ir tai, kad dalis valstybės įmonių bus ruošiamos privatizacijai. Nurodoma, kad valstybės įmonės turėtų būti prieinamos akcijų biržose, taip užtikrinant, „kad Lietuvos pensijų fondų ir draudimo kompanijų lėšos būtų investuojamos Lietuvoje, o ne užsienyje“.
Nutylėta ir tai, kad dalis valstybės įmonių bus ruošiamos privatizacijai.
Ekologija
Buvęs aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Mažeika visuomenę „džiugino“ įvairiausiais nuotykiais: (ne)legalūs miškų kirtimai, medžioklės su lankais įteisinimas, neaiškios įtakų gijos ministerijoje ir taip toliau.
Aišku, tai tik detalės, nukreipiančios dėmesį nuo ilgalaikių ekologinių problemų, vedančių ir į taršias įmones, vis dar išvengiančias aplinkosaugininkų dėmesio; ir į aplinkosaugininkus, kurių niekaip metai iš metų neįtikina gyventojų skundai dėl kvapų, suodžių, triukšmo. Tai ypač liūdnai atrodo Europos žaliojo kurso kontekste – grandioziniame plane, skirtame reformuoti ES ekonomiką per tvarumo prizmę.
Atrodo, kad naujoji Vyriausybė yra bent jau susipažinusi su Žaliuoju kursu – ji savo prioritetais ekologijoje įvardino žiedinę ir klimatui neutralią ekonomiką; tvarius ir pasiekiamus miestus; žaliąją energetiką; gamtinio kapitalo apsaugą ir tvarų naudojimą; tvarias žemės ūkio, akvakultūros ir maisto gamybos sistemas; visuomenę kaip Žaliojo kurso transformacijos partnerį.
Ir nors išsikelti tikslai turėtų džiuginti (truputį didėja miškingumas ir saugomų teritorijų plotas, mažėja „šiltnamio dujų“ ir sąvartynų apimtys), neatrodo, kad iniciatyvos spręs didžiąsias Lietuvos taršos problemas.
Keista ir tai, kad tiek kartų programoje minėta Lietuvos lyderystė aplinkosaugoje apleidžiama – programos autoriai mato prasmę būti finansų technologijų lyderiais, bet ne turėti švarius vidaus vandenis. O tai, mūsų vertinumu, yra trumparegiška pozicija, neįžvelgianti pasaulio kontekste gilėjančios geriamo vandens krizės ir išskirtinės Lietuvos padėties šiuo atžvilgiu.
Ir nors išsikelti tikslai turėtų džiuginti, neatrodo, kad iniciatyvos spręs didžiąsias Lietuvos taršos problemas.
Nemaloniai stebina ir tokios ambicijos, kaip „1000 renovuotų daugiabučių per metus“. Akivaizdu, kad tūkstantis yra gerokai daugiau nei „virš 300“ (viešai nėra prieinama informacija, koks tikslus 2019 m. atnaujintų namų skaičius), tačiau tai nekvepia kvartaline renovacija, juo labiau reikšmingu proveržiu šalies mastu.
Regis, pagrindinis aplinkosaugos politikos katalizatorius bus ES reikalavimai. Ir nors jie nėra menki, tačiau besikartojančios problemos rodo, kad mums jie nėra pakankami. Todėl bus labai įdomu stebėti, ką pasirinks liberalas Aplinkos apsaugos ministras – griežtus standartus ar verslo laisvę?
Regionų plėtra
Kaip ir kaskart, taip ir šįkart belieka nuoširdžiai stebėtis, kad Lietuvoje vis dar kalbame apie regionus. Tiek dėl geografinio mažumo, tiek dėl gyventojų skaičiaus retumo kur kas perspektyviau būtų atsisakyti senamadiško skaidymo į regionus. Keista, kaip Estijos pavyzdys mūsų dar neįtikino – jie valstybiniu lygmeniu jau senai susivokė, kad žaisti regionus reiškia užprogramuotą pralaimėjimą.
Galbūt todėl, kad žaidimas yra be pergalės, ir ši Vyriausybė savo prioritetais pasirinko jau tiek daug kartų mėgintas pozicijas: regioninės politikos decentralizavimas; savivaldybių ekonominio savarankiškumo stiprinimas; gyvybingas kaimas.
Nelinksmą šypseną ekspertams kėlė teiginiai apie jaunuosius ūkininkus kaime – ūkininkavimas vis sparčiau iš tapatybės formos virsta į verslo formą, kurioje galioja ir rinkos ekonomikos, ir skaitmenizacijos dėsniai.
Tuo tarpu mums, kalbinusiems ekspertus, liūdniausia buvo girdėti repliką, jog vertėtų kalbėtis su kuom nors iš nueinančios kartos – suprask, antikvarinis požiūris reikalauja ir atitinkamo eksperto.
Teisėtvarka
Teisėtumas ir teisingumas Lietuvoje, deja, kaip ir visame pasaulyje, turi ypatybę kardinaliai prasilenkti. Viena iš to priežasčių – morališkai pasenę parlamentarai, jėgos struktūrų ir siauros pasaulėžiūros atstovai. Laikas parodys, ar keli nauji veidai pakeis situaciją.
O kol jauni žmonės sėkmingai mokosi iš korumpuotų pensininkų, mums belieka gyventi trumpuoju laikotarpiu ir įvertinti naujus teisėtvarkos prioritetus: kokybiška ir planuojama teisėkūra; naujos kartos bausmių vykdymo įstaigos; atviri ir efektyvūs teismai; nepakantumas korupcijai; kokybiška teisinė pagalba.
Deja, vis dar nėra suvokimo, kad kiekviena žmogaus laisvė turi kainą – ir ypač prastai paskirstome tos laisvės kaštus.
Kalbinti skirtingų sričių juristai buvo nusiteikę dviprasmiškai. Pripažindami, kad visi iškelti tikslai yra vertingi, jie negalėjo įvardinti nieko, kas leistų juos pasiekti būtent dabar. Jų nuomone, kaip buvome taip ir esame nelogiškai konservatyvi valstybė, negirdinti nei Jungtinių Tautų, nei pasaulio mokslo bendruomenės rekomendacijų dėl svaigiųjų medžiagų, prostitucijos, bausmių atlikimo sąlygų, teismų darbo ir visuomenės švietimo, kalinių integracijos ir dar eilės klausimų, didele dalimi lemiančių visuomenės įtampas bei kainuojančių milžiniškus finansinius ir žmogiškuosius resursus.
Deja, vis dar nėra suvokimo, kad kiekviena žmogaus laisvė turi kainą – ir ypač prastai paskirstome tos laisvės kaštus. Vienais atvejais kainą neteisingai perskirstome visai visuomenei, kitais atvejais priverčiame konkretų žmogų mokėti šimtus kartų daugiau negu jo praktikuojama laisvė kainuoja visuomenei ir valstybei.
Viešas administravimas
Šią dalį ypatingai sunku aptarinėti prisiminus, kad 2020 metais Lietuvos Respublikos Seimas pandemijos akivaizdoje nesugebėjo susitarti dirbti per nuotolį. Vargu ar reikia daugiau iliustracijų, kaip beviltiškai žuvis pūva nuo galvos.
Ir visgi, štai I.Šimonytės Vyriausybės prioritetai valstybės valdyme: modernios ir veiksmingos institucijos; e-vyriausybė 360; stiprūs ir atsakingi vadovai.
Seimas pandemijos akivaizdoje nesugebėjo susitarti dirbti per nuotolį. Vargu ar reikia daugiau iliustracijų, kaip beviltiškai žuvis pūva nuo galvos.
Kuomet į Seimą atėjo demokratu apsimetęs Ramūnas Karbauskis ir niekuo neapsimetinėjantis S.Skvernelis, jiems „minimalios valstybės“ principas atrodė savalaikis. Neatmetame varianto, kad minėti politikai iki galo patys nesuvokė, ką kalba – konservatoriai ir liberalai pasirodė už juos santūresni. Jie kalba ne apie minimalią, bet apie „optimalią“ valstybę – kas visgi yra nuoroda į valstybės pareigų piliečiui, o taip pat institucijų tinklo mažinimą.
Tuo tarpu COvid-19 akivaizdoje stiprus centrinis aparatas, mūsų vertinimu, pasirodė geriau negu labiau savo funkcijas apkarpiusios valstybės. Tačiau stiprus dar nebūtinai reiškia didelis – atsakymų dėl valstybės viešo administravimo tinklo optimizavimo teks ieškoti konkrečiuose ministerijų planuose.
Finansų politika
Dalį apie finansus ir mokesčius sveika pradėti pačios I.Šimonytės žodžiais: „kodėl Skandinavijos šalys geba būti ir konkurencingiausios, ir laimingiausios, nors moka didžiausius mokesčius? Nes visuomenė tiki, jog grąža, kurią iš tų mokesčių per įvairias programas atgauna, yra daugmaž sąžininga. Ir tai nereiškia, kad kiekvienas atgaus bent panašiai tiek, kiek sumokėjo, svarbi visuma, bendras jausmas“.
Kad Lietuva priartėtų prie Skandinavijos idealo, naujoji Vyriausybė pasirinko šiuos prioritetus: teisingesnė ir augti palanki mokesčių sistema; į strateginius tikslu orientuotas valdžios sektoriaus finansų planavimas; sąlygų verslui gerinimas ir skaidrumo didinimas; finansų rinkos plėtra.
Dėmesį patraukia naujovė – ketinimas ilgainiui pereiti prie šeimos (namų ūkio) kaip pajamų mokesčio mokėtojo. Pasak programos autorių, „toks principas leistų taikliau išnaudoti pajamų mokestį socialinės politikos tikslais, užtikrinant, kad pajamų apmokestinimas atsižvelgia ne tik į pajamų dydį, bet ir turimus išlaikytinius“.
Iš programos nėra aišku, nei kokį BVP procentą perskirstysime, nei kokią valstybės skolą ar infliaciją toleruosime – buvo išties keista to nerasti premjerės, žinomos kaip ekonomistė, programoje. Vietoje to radome teiginius, kurie gerokai prasilenkia su siekiu atvirai komunikuoti: kokia gi visuomenės dalis supranta, ką reiškia „biudžeto valdysenos brandos lygis pagal VK vertinimą“ ar „pajamų nelygybę apibūdinantis rodiklis S80/S20“?
Iš programos nėra aišku, nei kokį BVP procentą perskirstysime, nei kokią valstybės skolą ar infliaciją toleruosime.
Klausimų kelia ir planas tobulinti smulkaus ir vidutinio verslo apmokestinimo bei mokesčių administravimą. Vertiname tai ne kaip planą keisti mokesčius, bet keisti surinkimą.
Atrodo, mokesčiai nekis ir stambiam verslui – kiekvienas, kuris atvedė neva kairios pakraipos valstiečius į Seimą ir tikėjosi progresinės mokesčių sistemos, dabar turėtų atsigręžti į tuos ketverius R. Karbauskio pasimėgavimui iššvaistytus metus ir nuleidęs kraipyti savo patiklią galvą.
Tačiau kisti mokestinė našta gali tiems, kurie naudoja iškastinį kurą. Programoje planuojama Žalioji mokesčių pertvarka apibendrinama ketinimu iki „2024 m. panaikinti visas mokesčių lengvatas naudojamam iškastiniam kurui ir visiškai atsisakysime anglies bei naftos produktų vartojimo šilumos sektoriuje“.
Apibendrinant šią dalį vėlgi tenka cituoti pačios premjerės žodžius: „tos amžinos priešpriešos tarp mokesčių, kurie turi būti maži, ir skirtingų sričių finansavimo, kuris turi būti didelis, viešąjį Lietuvos diskursą baigia papjauti“.
Saugumas
Išties praėję keli metai saugumo prasme buvo kolosaliai nesėkmingi: kol partijos gaišo laiką ginčams, ar nuskurdęs ir valstybe nepatenkintas pilietis ją gins jeigu bus padidintas finansavimas gynybai, Baltarusija pastatė jei ne pavojingą, tai bent jau nesaugią atominę jėgainę, prieš kurią bet koks gynybos biudžetas praranda prasmę.
Šios puikios iliustracijos, koks daugialypis yra valstybės saugumas, fone, I.Šimonytės Vyriausybė taip nustatė savo prioritetus: tvirti kolektyvinės gynybos įsipareigojimai, užtikrinantys patikimą atgrasymą ir gynybą; stipri ir moderni Lietuvos kariuomenė; koordinuotas valstybės institucijų atsakas į nacionalinio saugumo grėsmes; piliečių atsparumas ir aktyvus dalyvavimas stiprinant nacionalinį saugumą; energetinio saugumo stiprinimas; efektyvus viešasis saugumas; veiksminga krizių ir ekstremalių situacijų valdymo sistema.
Kol partijos gaišo laiką ginčams, ar nuskurdęs ir valstybe nepatenkintas pilietis ją gins jeigu bus padidintas finansavimas gynybai, Baltarusija pastatė jei ne pavojingą, tai bent jau nesaugią atominę jėgainę.
Programoje – aiškus prioritetas NATO, ES saugumo ir gynybos politika paminėta vos vieną kartą. Ar išmintingai darome apleisdami ES ginkluotųjų pajėgų idėją, parodys laikas, o ekspertų nuomonės visiškai priklauso nuo to, kaip jie vertina ES integracijos perspektyvą. Tie, kurie tikisi glaudesnės, į federaciją panašios integracijos, būtų linkę remti ES pajėgas. ES matantys tik kaip ekonominę sąjungą įsitikinę, kad Europos valstybės pernelyg individualios bendrai gynybos politikai.
Bet spėjame, kad didysis klausimas yra visai ne NATO ar ES pajėgos, o pakankamos uniformos ugniagesiams, tinkama įranga ir mokymai policijai.
Visų šių klausimų paraštėse – žmogaus teisės: į jas neišvengiamai atsitrenkiama gerinant pareigūnų ir saugumo tarnybų technines galimybes. Lietuvoje ši problema įgauna ir tragikomišką pavidalą, kurį su liūdna šypsena eksponavo Jurgis Jurgelis, Nepriklausomybės akto signataras, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas.
Diplomatija
Lietuvos diplomatija nuėjo įspūdinga kelią, tiesa, ne visada šlovingą. Tai, kaip Lietuva 2013 m. forsavo Ukrainos ir ES asociacijos sutarties pasirašymą, ilgam liks neatsakingos diplomatijos pavyzdžiu.
Todėl atsargiai vertiname entuziastingus principus, programoje apibrėžiančius užsienio politiką: laisvės, demokratijos, žmogaus teisių, tarptautinės teisės viršenybės ir daugiašališko sprendimų priėmimo. Gerai bent tiek, kad šiuos principus tuojau ir patikrinsime, tereikia sulaukti pirmojo komunikato Kinijos arba bent jau Taivano atžvilgiu.
Atsargiai vertiname entuziastingus principus, programoje apibrėžiančius užsienio politiką
O gal ir tiek laukti nereikės: Lietuvoje reziduojanti viena iš Baltarusijos opozicijos lyderių Sviatlana Cichanouskaja rekomendavo taikyti sankcijas „Belaruskalij“ – įmonei, kurios trąšų tranzitas į Klaipėdos jūrų uostą yra reikšmingas pajamų šaltinis ir sudaro 98 proc. Birių krovinių terminalo krovos. Ką rinksimės: pagarbą deklaruotiems principams ar stabilius finansų srautus?
Epilogas
Jeigu skaitant šį I.Šimonytės programos vertinimą jums pasirodėme pernelyg kritiški, pastabą priimame ir pripažįstame, kad ji gerokai pranašesnė už buvusios, S.Skvernelio Vyriausybės programą.
Ir neturime atsakymo į klausimą, ar ši programa yra geriausia, ką šiuo metu galima nuveikti su turima Seimo dauguma. Kartu apmaudu, kad opozicija nepateikė savo alternatyvos, nors Lietuvos socialdemokratų partija tokią pateikti dar ketina.
Tikėtina, kad didžiajai visuomenės daliai ši programa taip ir liks nežinoma – o tai yra klastinga terpė įvairiausiems nesusipratimams dėl Vyriausybės (ne)veiklumo.
O labiausiai pasigedome viešos diskusijos: ekonomistai, politologai ir sociologai programą komentavo fragmentiškai, atrodo, tik dėl to, kad į juos kreipėsi žurnalistai. Tikėtina, kad didžiajai visuomenės daliai ši programa taip ir liks nežinoma – o tai yra klastinga terpė įvairiausiems nesusipratimams dėl Vyriausybės (ne)veiklumo.
Julius Naščenkovas yra „Politinės komunikacijos instituto“ vadovas.
