Dar daugiau: mes negalime sau leisti užkliudyti nekaltų. Todėl šį tekstą skiriame identifikuoti, kada mūsų taikiklyje turėtų būti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kada – Maskva, Kremlius ir pati rusų tauta.
Maskva ar Kremlius?
Politinėje komunikacijoje įprasta, kad diplomatiniai veiksmai sutapatinami su valstybių sostine. Jeigu bent kartą susidūrėte su žinių formatu, tikrai girdėjote apie „sprendimus Vašingtone“, „Berlyno poziciją“ ar „Pekino delegaciją“.
Sostinės įvardinimas suteikia oficialumo ir svorio. Kartu tai siunčia aiškią žinią, jog yra kalbama būtent apie dabar valdžioje esančią daugumą; opozicija iš šio pasakymo iškrenta. Todėl kai girdime, kad „Paryžius ratifikavo“ kokį nors dokumentą, suprantame, kad tai padarė tik įgaliojimus turinti valdžia.
Dažnai kalbant apie Rusijos vykdomą politiką Kremlius skamba kaip Maskvos analogas. Pernelyg nesigilinant į istorinius niuansai verta žinoti, kad Kremlius – tai įtvirtintų administracinių ir religinių pastatų kompleksas. Maskvos Kremliuje yra oficiali šalies vadovo rezidencija, tačiau savo Kremlius turi ir kiti Rusijos miestai, pavyzdžiui, Kazanė ar Novgorodas.
Kremlius turi daug mažesnį oficialų krūvį, bet nešą didžiulę simbolinę reikšmę. Sovietų laikais Kremliaus įvaizdis buvo naudojamas iliustruoti galybę ir didybę, gebėjimą išlikti istorinių iššūkių akivaizdoje. Beje, skirtumas nuo JAV Baltųjų rūmų – reikšmingas: Kremlius žymi galutinį Rusijos vektorių, jau įskaitant ir Dūmos poziciją.
O kada įvardiname V.Putiną?
Atmintį skandalams turintys tikrai prisimena „Enron“ atvejį JAV, žymėjusį 7os pagal dydį JAV kompanijos žlugimą dėl nusikalstamų investavimo, auditavimo ir vadovavimo praktikų. Kuomet rašau „Enron“, tikėtina, kad galvojate apie korporaciją ir persipynusį bevardžių žmonių tinklą. Vargu ar jūsų mintyse kyla vaizdinys su vardus turinčiais sprendimų priėmėjais Jeffrey Skilling ir Kenneth Lay, net jeigu jų pavardes ir pasakytumėte paklausti apie „Enron“ vadovybę.
Organizacijos yra puiki priedanga vengiant asmeninės atsakomybės. Kuomet pasirenkame terminus „Maskva“ arba „Kremlius“, anonimizuojame sprendimų priėmėjus, juos subendravardikliname. Taip atsakomybė už veiksmus ir sprendimus tampa kolektyvinė, bet yra sunkiai suderinama su aiškiai išreikšta valdžios vertikale.
Svarbu, kad įvardinant konkrečius sprendimų priėmėjus yra išsaugoma atsitraukimo galimybė asmenims, papuolantiems po „valdžios“ sąvoka, tačiau nesantiems tarp artimiausių V.Putino bendražygių. Tokia atsitraukimo galimybė leistų pasinaudoti nesutarimais tarp „Kremliaus“ žmonių – priešingu atveju prarastume galimybę pasinaudoti aižėjančiu vieningumu; su sąlyga, kad ryšiai iš tikrųjų pradėtų plyšinėti.
Ir, žinoma, konkrečių asmenų įvardinimas įgalina visus oponuojančius. Yra milžiniškas skirtumas, kam priešinamasi: organizacijai su neaiškiais parametrais ir nepamatuojamais resursais ar konkretiems asmenims.
Yra milžiniškas skirtumas, kam priešinamasi: organizacijai su neaiškiais parametrais ir nepamatuojamais resursais ar konkretiems asmenims.
Ne paskutinėje vietoje ir diskomfortas, kurį sukelia nuoseklus konkrečių pavardžių kartojimas negatyviame kontekste. Kuomet tos konkrečios pavardės nebegali pasinaudoti organizacijos kamufliažu, kuomet jos žino, kad bus padaryta ir išviešinta sąsaja tarp sprendimų, veiksmų ir jų asmenybių – tos pavardės patiria ištisą spektrą neigiamų jausmų įskaitant ir baimę susidurti su istorijos teismu; tai yra egoistinių asmenybių silpnybė.
O kaip dėl rusų?
Tiesa tokia, kad mūsų smegenys apibendrinimą pasitelkia kaip prioritetinį pasaulio suvokimo būdą. Kitais žodžiais, mums nereikia pratintis prie minties, kad „visi jie tokie“ – atvirkščiai, mums tenka įdėti sąmoningų pastangų, kad objektus skirstytume pagal jų individualius bruožus.
Todėl instinktyviai sakome, kad „puola rusai“ ar „karas su rusais“ – ir reikia pastangų norint pasakyti kitaip. Priversti save kalbėti ne apibendrinimais, bet kiek įmanoma konkretizuojant parametrus ne visada yra įmanoma – o gal ne visada ir verta?
Lengviausia atsakomybę deleguoti tiems, kurie tokią prisiima patys, savo noru. Juos identifikuoti nėra sudėtinga: absoliuti dauguma tokių jaučią pareigą savo nuomonę deklaruoti arba tiesiogiai, arba per lengvai perskaitomus simbolius. Nesigilinant į dabarties priežastis ar vaikystės traumas, šie veiksnūs ir teisnūs (ne juridine kalba – pakaltinami) žmonės turėjo pasirinkimo teisę, turėjo galimybę rinktis.
Bet kiek kaltės ir atsakomybės galima deleguoti į savo gyvenimus susitelkusiems žmonėms? Tiems, kurių buities rūpesčiai, vaikų ateitys ir visa kita kasdienybė yra jų pasaulio ribos – bent jau to pasaulio, kuris jiems rūpi.
Kaip taisyklė, dėl menko savo pasaulio kokybės pagerėjimo jie sutinka su daug kuom – pakankamai nauji tyrimai rodo, kad virš 70% rusų pritaria karui Ukrainoje. Kartu iš apklausų, tyrimų duomenų ir pokalbių peršasi išvada, kad tokie žmonės neypatingai ir domisi, kokią kainą už jų asmeninius pasaulėlius moka kiti.
Sociologų teigimu, tokie uždari, pasyviai agresyvūs ir į materialias gėrybes orientuoti pasauliai yra ilgalaikės ir tikslingos socialinės inžinerijos pasekmė. Dešimtmečius vykdoma pasaulėžiūros formavimo kampanija apibrėžė vertybes ir gyvenimo vektorių bei sukūrė valdomą informacinę terpę tam, kad būtų galima pagal poreikį atnaujinti nustatymus.
Mes, beje, esame kažką panašaus patyrę: analogų galima rasti tabako industrijoje. Pasitelkusi visus įmanomus informacijos kanalus ir aktyviai įsitraukdama į visas naujai atsirandančias medijas, save pavertusi ritualu ir sustiprindama save fizine priklausomybe, tabako pramonė savo produktus įterpė į dažno žmogaus kasdienybę. Net ir nepanaikinusi teorinės galimybės rinktis, net ir neįdėjusi uždegtos cigaretės į kiekvieno rūkančio lūpas, tabako pramonė socialinės inžinerijos dėka labai apsunkino pasirinkimo galimybę.
Žinoma, Maskvos organizuojama socialinės inžinerijos kampanija yra nepalyginamai intensyvesnė ir visapusiškesnė nei tabako industrijos. Ir galimybės ištrūkti iš Kremliaus poveikio zonos yra daug mažesnės: tai yra totalinė sistema, net nominaliai nepripažįstanti pasirinkimo laisvės ir raginanti išsivalyti nuo disidentų, „išspjauti juos kaip musytes iš burnos“.
Pasipriešinimo tokiai totalinei socialinės inžinerijos kampanijai kaina tampa vis didesnė: nuo baudos ji pereina į fizinį susidorojimą ir išmetimą iš visuomenės – tai traumuojančios patirtys. Didžiulė dalis žmonių taip vengia tokių pasekmių, kad savo tyliu pritarimu sutinka įsilieti į prieš juos vykdomas socialinės inžinerijos kampanijas.
Bet viskas turi kainą. Rusų susitaikymas su sistema ir pasirinkimas būti jos aukomis turi kainą ne tik jiems patiems – šiandien Ukraina moka gyvybėmis ir krauju. Deja, lengvų pasirinkimų ir menkų nepatogumų slenkstis yra seniai peržengtas: kasdienių rusų pasyviai agresyvi pozicija ukrainiečiams kainuoja daugiau, negu rusai praras net pačiu blogiausiu atveju. Sumušimas tardymo izoliatoriuje, visuomenės atmetimas ir netgi metai kalėjime yra menkesnė trauma nei karo suniokota šalis ir mirtis.
Šaukštas medaus statinėje deguto
Visgi net šioje tragiškoje realybė yra tūkstančiai rusų, kurie prisiima maksimalią riziką ir sau prieinamomis išgalėmis priešinasi V. Putino inicijuotai socialinės inžinerijos kampanijai ir karui Ukrainoje. Jie yra patekę tarp kūjo ir priekalo: atmesti savo visuomenės, subendravardiklinti iš Vakarų pusės. Jiems niekas nepadėkos, jų aukų niekas neįprasmins. Jie liks istorijų pakraščiuose – tiek Kremliaus versijos, tiek Vakarų versijos.
Kaip liudija visų karų patirtys, po daugelio metų mus pasivys dramatiškos, individualios istorijos apie pasipriešinti išdrįsusius rusus. Jos bus skaudžio ir tų istorijų pabaigos bus liūdnos. Mes eilinį kartą įsitikinsime, kaip žiauriai nukentėjo padorūs rusai – o kuo mažiau tokių yra, tuo labiau jie kentės.
Ir tuomet dar kartą atsiskleis V.Putino valdomos sistemos brutalumas: ji sukonstruota įskaičiavus, kad mes anksčiau ar vėliau nebeturėsime nei funkcinių, nei mentalinių galimybių atskirti rusiškai kalbančius niekšus nuo padorių rusų. V.Putinas remiasi istorija, kurioje neapykanta ir smurtu yra atsiskaitoma su visais, esančiais priešingoje barikadų pusėje, nepriklausomai nuo jų įsitraukimo ar pasipriešinimo. Jis žino, žinome ir mes: taip bus pakloti pamatai naujam putinui, kitai kovai už naują reichą.
Ką mes galime padaryti?
Nedaug. Neturėkime iliuzijų: nepakeisime nei žmogiškos prigimties, nei amortizuosime dešimtmečius vykdomą socialinės inžinerijos kampaniją. Galime ją pristabdyti ir tikėtis, kad kažkokiu būdu to bus gana.
O tai reiškia, kad politikai, visuomenininkai ir kiekvienas iš mūsų turi karo Ukrainoje kaltininkus įvardinti kaip įmanoma tiksliau, pradedant nuo V.Putino. Reikia kiek įmanoma vengti apibendrinimų – o jeigu jau be tokių neišsiverčiame, tuomet kalbėkime apie „Putino chuntą“, vardinkime jo pakalikus pavardėmis taip atkakliai, kaip tikintieji kartoja apaštalų vardus.
Kartu dėkime visas pastangas, kad tie, kurie pasirinko padorumo ir žmogiškumo pusę, mūsuose nebūtų anonimai. Tegu jų ryžtas stoti prieš totalinę socialinę inžineriją nelieka nutylėtas: jie yra rusų tautos herojai, ir, kol didžioji dalis tautos springsta savų ir svetimų krauju, juos apdainuoti turime mes.
