I klaida – išdaužtas Overtono langas
Pokyčiai pagal savo kilmę būna dvejopi: kylantys iš apačios ir inicijuojami iš viršaus. Iš apačios prasidedantys pokyčiai atspindi visuomenės raidą, kuri yra vėliau įtvirtinama teisės aktu. Kaip taisyklė, pokyčio formalizavimas vėluoja nuo visuomenės susitarimo, bet įprastai virsta sėkmingu teisės aktu. Jį visuomenės dauguma jau pasiruošusi priimti, pripažinti ir naujo teisinio reguliavimo laikytis.
Tuo tarpu pokytis iš viršaus dažnai nesutampa su visuomenės nuomonės vidurkiu. Šio pokyčio katalizatorius – ne visuomenės poreikis formalizuoti pritarimą turinčią taisyklę, bet valdančio elito pasirinkta raidos kryptis. Galios pozicijoje esantys turi numatyti pasipriešinimą ir skirti resursų naujos taisyklės integravimui. To nepadarius grėsmė, kad nauja taisyklė neprigis ir pasipriešinimas pokyčiui jį diskredituos, yra labai didelė.
Pamečiau skaičių, kiek kartų valdantieji keitė nuomonę dėl Partnerystės įstatymo – ar tai pokytis iš apačios, kuriam visuomenė yra pribrendusi, ar visgi tai pokytis iš viršaus, kuris bus prasmingai integruojamas.
Kol nėra susivokimo šiame lygmenyje, tol tikėtis viso proceso sėkmės yra, mano nuomone, avantiūristiška – arba, akademikų nuomone, tiesiog bergždžia.
II klaida – slapukavimas ir šešėliai
Ta pati Laisvės partija, kuri darė 12os valandų viešą savo programos pristatymą apsisuko 180 laipsnių kampu ir Partnerystės projektą slapukaudama „nutekino“ žiniasklaidai. Nebūna geresnės dovanos oponentams, ypač tiems, kurių santykis su tiesa yra lankstus: pasirodė aibė klastočių ir dienos pabaigoje net ir atidžiausi nebegalėjo atskirti, kur yra „originalus nutekintas“ dokumentas, o kur – klastotė.
Vietoje atvirumo ir viešumo, kuris buvo žadėtas rinkimų agitacijos metu, buvo pasirinkta gudravimo strategija, ir ji buvo tęsiama net projekto registravimo stadijoje. To užteko neapsisprendusiems, kad patikėtų linija „matyt, yra ką slėpti“ ir priimtų labiau negatyvų požiūrį.
III klaida – neįvertintas laikas
Stebina, kaip prastai valdantieji įvertino kontekstą ir jame verdančias įtampas. Žinoma, dabar lengva lažintis, bet garantuoju, kad net viską darant identiškai, rudens sesijoje Partnerystės įstatymas būtų buvęs priimtas.
Stebina, kaip prastai valdantieji įvertino kontekstą ir jame verdančias įtampas.
Iš tikrųjų vienintelis argumentas, kodėl viską reikėjo daryti su tokia neapdairia skuba yra šis: „ir taip jau per ilgai laukėme“. Jei žmogiškai ir galima suprasti badavusį, kuris puola godžiai ryti, tai belieka jį užjausti dėl tokios neišmintingos strategijos padarinių.
Vykdyti pokyčius, kurie neabejotinai dar labiau įaudrins visuomenę, pasirinkta krizinė situacija – stebėtinas strateginis seklumas! Mėgėjiškumo lygis, nematytas nuo Darbo partijos „geriausių“ laikų, verčia įtarinėti, kad Partnerystės projekto autoriams jų lyderystės matomumas buvo daug svarbiau negu tikrasis pokytis.
IV klaida – prastas darbas Seime
Liberalų sąjūdžio frakcijoje – du prieš, po vieną nedalyvavusį ir susilaikiusį. Socialdemokratų gretose – penki prieš ir du balsavime nedalyvavę parlamentarai. Šitie skaičiai nėra vienintelis įrodymas, kad nebuvo pakankamai dirbta su frakcijų seniūnais – tai patvirtino ir kalbinti parlamentarai. Vienas iš situaciją komentavusių, ilgalaikis Seimo narys, sakė, kad neprisimena kito atvejo, kada taip aplaidžiai būtų derinamas tokio sudėtingumo klausimas.
Nors nesistebiu, kodėl labiau patyrę konservatoriai nepadėjo Laisvės partijos kolegoms, Seimo pirmininkės indėlio (ne)pakankamumas kelia klausimų. Tiek daug erdvės pasitempti – ir tos erdvės tokios akivaizdžios, kad esame priversti abejoti Partnerystės įstatymą iniciavusių kompetencija.
V klaida – komunikacija
Komunikacija yra įstatymų leidybos proceso dalis, būtinoji ir ne antraeilė, ne papildanti. Kai šitą tenka aiškinti žmonėms, subrendusiems vertikaliose pavaldumo struktūrose, aš būnu kantrus. Kadangi jų pasaulėžiūroje asmeninė atsakomybė, laisvė spręsti nėra įgimta, natūralu yra padėti susigaudyti vartojimo psichologijos, visuomenės elgsenos modeliuose.
Tačiau kai identiškas klaidas daro žmonės, horizontalias organizacijas patyrę ne mažiau negu vertikalias pavaldumo struktūras, kyla abejonių dėl pilietinės pažangos.
Tačiau dėmesio turi gauti ir bent jau šios auditorijos: neapsisprendę bei nusiteikę skeptiškai.
Abejonių kyla ir dėl pasirinktos komunikacijos strategijos – man ir kolegoms kilo įtarimas, kad didžiausias dėmesys buvo nutaikytas į publikas, kurios iš esmės jau yra linkusios pritarti partnerystei. Klasika: palaikančius reikia mobilizuoti. Tačiau dėmesio turi gauti ir bent jau šios auditorijos: neapsisprendę bei nusiteikę skeptiškai.
Mėginome atsekti sistemingas pastangas bendrauti su šiomis dviem auditorijomis, tačiau tokių neaptikome. Gali būti, kad tai mūsų tyrimo spragos, tačiau panašias pastabas kartoja ir atskiri specialistai.
Net jeigu sisteminga komunikacija su abejojančiais Partnerystės reikalingumu ir buvo numatyta, jos įgyvendinti tiesiog nebuvo galimybės dėl laiko stokos ir situacijos specifikos. Tokiose aplinkybė komunikacija visada traukiasi – dialogas užleidžia vietą monologui ir erdvės lieka tik reklamai. Jos, beje, irgi nebuvo.
Ką daryti?
Tiek politinės, tiek ir strateginės komunikacijos atveju sakau, kad pradėti reikia nuo suvokimo, kaip vyksta socialinis pokytis. O juk jis yra gerokai svarbesnis už juridinį pokytį, nebent mes eilinį kartą siekiame formalios gerovės.
Tuomet verta pažinti publikas: kas yra pritariantys ir galintys skleisti žinią? Kas abejoja ir yra atviri dialogui? O kas iš abejojančių būtų atviri dialogui, bet ne su tiesioginiais oponentais? Kas yra priešininkai – galbūt jie ir jų motyvacija yra gerokai įvairesnė negu atrodo iš pradžių?
Ir žinoma, reikia sudaryti sąlygas abipusei komunikacijai – skirtingais kanalais, skirtingais tonais ir veidais, tačiau su galimybe bent iš dalies moderuoti pokalbį.
Ir žinoma, reikia sudaryti sąlygas abipusei komunikacijai – skirtingais kanalais, skirtingais tonais ir veidais.
Paprasta? Taip tik atrodo: vis dar prisimenu, kaip „nunešė stogą“ socialdemokratams, kada pasakiau, jog jiems apie savo ilgalaikę viziją reikia kalbėti ir „Verslo žiniose“.
Iš tikrųjų visą tai padaryti yra velniškai sunku, nes instinktas yra elgtis būtent taip, kaip elgėsi valdantieji: pasimesti įvykių chaose ir visas proceso nesėkmes nurašyti į tamsių, su gyvenimu vėluojančių oponentų sąskaitą.
Net jeigu tai būtų tiesa visu šimtu vienu procentu, guosti galėtų tik tuo vieninteliu atveju, jei tikslas visgi buvo ne socialinis pokytis, o, kaip įtariame, Partnerystės projekto autorių lyderystės matomumas.
