 |
Ne vieną nustebino žinia, kai sužinojo, kad pranciškonas, Kretingos klebonas L.Vodopjanovas paskirtas vyskupu. Seniai buvo laukiama, kada vyskupu taps koks pranciškonas.
Visiems akivaizdu, kad pranciškonai į Lietuvos bažnytinį gyvenimą įnešė daug naujų vėjų, padėjo jai atsinaujinti, perimti kitų šalių sielovadinę patirtį. Tačiau akivaizdu ir tai, kad buvo pastebima ir trintis tarp pranciškonų bei dalies konservatyviosios Bažnyčios dalies. Pranciškonams teko gauti įspėjimų ir iš Lietuvos vyskupų konferencijos dėl kai kurių naujoviškų veiklų. Ta trintis dar padidėjo, kai Telšių vyskupu 2002 m. buvo paskirtas J.Boruta.
Į pranciškonų naujoves „rezervuotai“ žiūrėjo ir ankstesnis Telšių vyskupas A.Vaičius, tačiau su juo pranciškonams pasisekdavo surasti bendrą kalbą. Baigdamas vyskupavimą A.Vaičius pranciškonams perdavė Klaipėdos Kristaus karaliaus bažnyčią ir parapiją. Pranciškonai sukūrė jos interjerą – ikonas, altorių, tabernakulį bei kėdes ir ruošėsi tolimesniam darbui.
Būta ir kitokios nemeilės tarp Telšių vyskupo J.Borutos ir pranciškonų. Net ieškota galimybių iš pranciškonų atimti Kretingos bažnyčią.
Tačiau visi nustebo, kai naujasis Telšių vyskupas J.Boruta atšaukė savo pirmtako sprendimą ir Kristaus karaliaus bažnyčios pranciškonams neliko. Tačiau pranciškonai į Klaipėdą sugebėjo kitokiu būdu įkelti koją, ir dar veržliau – „Vilties bėgimu“, sulaukiančiu didelio susidomėjimo ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro veikla bei dvasinės pagalbos ligoniams centro statyba.
Būta ir kitokios nemeilės tarp Telšių vyskupo J. Borutos ir pranciškonų. Net ieškota galimybių iš pranciškonų atimti Kretingos bažnyčią. Nesėkmingai. Ne veltui naujasis Telšių vyskupas augziliaras brolis Linas vyskupo herbe pasirinko šūkį „Palaiminti taikdariai“ (lot. – Beati pacifici). Tai ir šv. Pranciškaus - „Pax et Bonum“ – „taika ir gėris“ tąsa.
Tos taikos, žinant praeities įvykius, tikrai reikės, tačiau taika nėra vertybė bet kokia kaina. Reikalingos ir naujovių paieškos, kartais ir neišvengiami susikirtimo taškai, kritika, kad tikinčiųjų bendruomenė tobulėtų, ieškotų naujų, rezultatyvių sielovados formų. Kitu atveju, „taika“ gali reikšti taiką kapuose, kur nebevyksta joks gyvenimas, tėra mirtis.
Telšių vyskupas J.Boruta daug prieštaringų vertinimų sulaukdavo tiek iš kunigų, tiek iš tikinčiųjų. Sovietmečiu buvęs Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos redaktorius, mokslų daktaras, Bažnyčios istorijos žinovas, tapęs Telšių vyskupu, sunkiai surasdavo bendrą kalbą su tikinčiųjų bendruomene. Neretai neigiamai jį vertino ir naujovių šalininkai, ir priešininkai. Ką gi, geras ir gerbiamas kitų sričių žinovas nebūtinai tampa ir geru vyskupu.
Tapus Telšių vyskupo pagalbininku broliui Linui teks svarbi misija būti taikdariu. Iš pranciškonų kaip kandidatai į vyskupus buvo minimi ne vienas, tačiau Vatikano pasirinktas jauniausias iš galimų, turintis dialogo patirties dvasininkas.
Vis dėlto šiandieniame pasaulietiniame visuomenės kontekste neužteks tik taikaus dialogo, norint, kad tikėjimas neprarastų savo pozicijų. Prireikės ir charizmos žavesio, gebėjimo sudominti tikėjimo vertybėmis, šiuolaikiškos ir veržlios sielovados.
Visiems akivaizdus paradoksalus faktas, kad, palyginti su sovietmečiu, bažnyčios yra ištuštėjusios. Negana dėl to kaltinti vien sekuliarią visuomenę – kažką kitą, o ne save, negebėjimą ir pirmiausia nenorą veikti šiuolaikiškai. Tai akivaizdu, kad su naujais iššūkiais susidurti naujiems vyskupams teks dar labiau nei per šiuos du tikėjimo laisvės dešimtmečius.
Misija įmanoma? Įmanoma, jei bus nuoširdus noras ir pasirinktos teisingos bei veiksmingos priemonės.
