Pagrindinė ekonomikai keliama užduotis – augimas. Tarsi tai savaime būtų vertybė. Bet dailios damos svorio augimas nėra gerai, kaip ir, pavyzdžiui, sąvartyno po langais, vėžio plaučiuose, piktžolių darže, skylės kelnėse augimas nėra malonus.
Bet ekonomikai augant juk daugiau yra ir darbo vietų, solidesnis atlyginimas, pensija. Taip, močiutės pensija iš tiesų augo. Kaip ir kainos. Todėl dabar ji perka pigesnį sviestą ir mažiau kiaušinių. Ir pernelyg nesidžiaugia, kad Lietuvos augimas – vienas sparčiausių Europos Sąjungoje.
Ekonomikos augimas, kaip ir apskritai statistika, apie žmogų mažai tepasako. Viktoras pusryčiams valgė juodus ikrus ir gėrė ožkos pieną. Petras – nieko. Bet vidutiniškai kiekvienas jų suvalgė po pusę indelio ikrų ir išgėrė po pusę stiklinės pieno. Tai didelis melas apie abu – Viktorui skauda pilvą, o Petro pilvas dainuoja.
Ekonomiką augina pramonė. Tai reiškia, kad augina gamindama. Daugiau ikrų, daugiau pieno, daugiau visko. Europoje žmonių nedaugėja. Galima eksportuoti, kol amerikiečiams dar telpa, arba valgyti patiems. Kiekybė, žinoma, gyvenimo kokybės dar nelemia. Sprendžiu pagal tai, kiek kvailių esama informacijos amžiuje.
Andrius Kubilius mėgo kartoti, kaip kuria išmaniąją ekonomiką. Jis kalbėjo apie aukštųjų technologijų pramonės plėtrą. Bet drauge tai žmogus, peršantis atominės elektrinės projektą – puikų neišmanumo pavyzdį.
Lietuva pernai suvartojo 10,6 TWh energijos. Beveik 40 proc. pasigamino pati. Dar 45 proc. nusipirko iš Rusijos. Greitai pradėsiančios veikti elektros jungtys su Lenkija ir Švedija teoriškai leis importą iš Rusijos sumažinti iki maždaug 30 proc. Kam tuomet reikalinga atominė elektrinė?
Konservatorių kalbos apie įsiliejimą į Europą prie Visagino AE projekto nedera. Elektros netrūksta, tai kam dar gaminti savo? Kai mama gamina pietus, nejaugi sau dar papildomai kotletą kepatės?
Kas, kad Lietuva žada tą elektrą parduoti. Vienas reaktorius nepadės nei Lenkijai, nei atominės energetikos atsisakančiai Vokietijai.
Dabar visi išmanūs – dirba naktimis.
O Rusiją atbaidyti nuo branduolinių reaktorių Lietuvos pasienyje statymo galima ir paprasčiausia propaganda. Propagandos meistrų juk esama. Tų pačių, kurie neįleido į Lietuvą prieš atominę energetiką pasisakančių aktyvistų Mikalajaus Ulasevičiaus ir Tatjanos Novikovos.
Suomiai jau garsiai kalba apie išmanų elektros panaudojimą. Technologija leidžia elektros energiją vartoti tada, kai ji pigi. Naktį pradeda pūsti vėjas – įsijungia jūsų skalbimo mašina. Dieną gausu saulės – indaplovė pradeda plauti indus, kompiuterio baterija – krautis. Tokiu principu galėtų dirbti ir pramonė – kai gamta dosni, pradeda dirbti staklės.
Žmonės buvo pratę gultis ir keltis su vištomis – gyventi, kai šviesu. Bet dabar visi išmanūs – dirba naktimis. Nes ekonomika matuoja žmogaus produktyvumą. Jeigu dirbama našiai, tai ekonomika auga. Teoriškai, geriau ir tam žmogui, nors jis ir grįžta namo visas suplukęs.
Bet Lietuva mato, geriausiu atveju, tik dešimt metų į priekį. Renovuosime namus – reikės tūkstančių statybininkų. Socialiniai darbuotojai, vadybininkai, mokytojai eis kamšyti sienų. Tada, prašau, nustokite mokyklose kalbėti apie tai, kaip svarbu dirbti mėgstamą darbą. Statysime elektrinę – vėl reikės statybininkų, o jau elektros bus tiek, kad nakties nuo dienos nebeatskirsi – taip šviesu visąlaik.
Ir tąsomės taip visą laiką. Atominės elektrinės projektą analizuoja lietuviai, estai, latviai, švedai. Ir kartoja, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tai naudinga ekonomiškai, ar ne. Tai ar svarbiausia – vis dar žmogus? Statykime atominę elektrinę, jei ji padės mums gyventi. Tada projektas gali ir ekonomiškai neapsimokėti. Renovuokime namus dėl to, kad būtų šilčiau. Gaminkime sūrius tam, kad ir Petras būtų sotus.
