Todėl Krymas ir buvo užgrobtas: karinio placdarmo sudarymui. Akivaizdu, kad karas prasidės rugpjūtį arba rugsėjį.
Kalendoriuje parašyta – rugpjūtis. Paminėję Pirmojo Pasaulinio karo šimtąsias metines, praėję Antrojo Pasaulinio siaubus, mes ramiai žengiame į Trečiąjį.
Paminėję Pirmojo Pasaulinio karo šimtąsias metines, praėję Antrojo Pasaulinio siaubus, mes ramiai žengiame į Trečiąjį.
Ir niekas negali jo išvengti, nes kaip ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų atveju, puolančioji pusė mano, kad auka pasiduos ir karo nebus.
Taip manė Austrija-Vengrija 1914 metais, sumaniusi atkeršyti Serbijai už erchercogo nužudymą. Taip 1939 metais manė Vokietija, apakinta visų vokiečių suvienijimo idėjos.
Taip dabar mano FST papulkininkis Vladimiras Putinas, FST generolai Sergejus ir Viktoras Ivanovai ir kiti žmonės su antpečiais, paėmę valdžią Rusijoje ir užsimanę naujojoje imperijoje apjungti visą „Rusų pasaulį“, nors ir blogai kalbantį rusiškai, su akcentu, bet tokį, koks yra.
„Rusų pasaulis“ yra tai, dėl ko artėja dar vienas pasaulinis karas: kad visas pasaulis suvoktų Rusijos didybę (kaip kažkada Europa turėjo suvokti Vokietijos, o Azija ir Amerika – Japonijos).
Kiekviena pusė turi savo tiesą, nes remiasi savo faktais, kurie skiriasi nuo kitos pusės faktų. Taip senovėje į kovą stodavo dvi kariuomenės, ir abi rėkdavo „Dievas su mumis!“, nors sveikas protas šnabždėjo, kad negali būti Dievas ir su vienais, ir su kitais, jeigu jis – laimėtojo pusėje. Tačiau karuose sveikas protas nedalyvauja (antraip jie nė neprasidėtų).
Tačiau karuose sveikas protas nedalyvauja (antraip jie nė neprasidėtų).
Kelis mėnesius Europoje, JAV ir Rusijoje apie karą kalbama tarsi apie neišvengiamą dalyką, atsainiai užsimenant, kad yra branduolinis ginklas.
Dėl „Rusijos pasaulio“, kurio nebuvo ir nebus, nes daugiausia rusų Rusijoje sunaikino patys rusai, rusai vėl priėjo bedugnės kraštą: bepročiai vadai juos vėl pasiųs į karą.
Tačiau dabar jie – ne Leninas, ne Stalinas ir net ne Brežnevas, o KGB-FST pulkininkų ir generolų grupė, gudrios operacijos metu pasisavinusi Rusiją.
Šiame kare žus ne tik rusai (ir tai didelis „palengvėjimas“). Tačiau jame, kaip visada, rusų žus daugiausia. Ir šį kartą karas vyks ne už pasaulinį komunizmo viešpatavimą, o už „Rusų pasaulį“, tačiau karstų mažiau nebus. Jų, kaip visada, niekas neskaičiuos, jų nerodys Rusijos televizijos kanalai.
Tačiau entuziazmas, su kuriuo Rusijoje kalbama apie karą su Ukraina, dings net ir Rusijos politikams. Nors jų vaikai šio karo pirmajame etape nežus. Žus kitų žmonių vaikai.
Ar turėčiau naiviai sušukti, kad Rusijos agresiją Ukrainoje būtina užgniaužti bet kokia kaina, kol nekilo didelis karas? Turėčiau. Sušukau! Būtų gerai, jeigu šauksmą išgirstų ir Rusijoje. Kol nevėlu.
