Derybose dėl naujųjų ES gynybos iniciatyvų – PESCO, Europos gynybos fondo, Suderintos metinės peržiūros gynybos srityje ir kt. – Lietuvos strategiją diktavo du esminiai interesai.
Pirma: siekti, jog ES gynybos integracija papildytų NATO funkcionavimą.
Antra: užtikrinti, jog Lietuva toliau išliks ES integracijos branduolyje. Santykis tarp šių interesų nulėmė Lietuvos požiūrį į dabartines ES gynybos politikos iniciatyvas ir, tikėtina, sąlygos Vilniaus poziciją ateityje vyksiančių derybų metu.
Nagrinėjant šį santykį būtina pastebėti, jog pirmąjį interesą – NATO papildymą – Lietuvos politikos formuotojai suprato lanksčiai.
Apibendrinant įvairių Prezidentūros, URM ir KAM atstovų pareiškimus galima įvardyti tris būdus, kaip, žvelgiant iš Vilniaus perspektyvos, ES gynybos politika papildytų NATO veiklą.
Pirma, ES projektai gali tiesiogiai efektyvinti NATO veiklą Europoje.
Antra, ES gali sustiprinti NATO netiesiogiai, padėdama vystyti nacionalinius ES narių gynybos pajėgumus.
Trečia, ES jau turi instrumentų reaguoti į tokias grėsmes, kurių atžvilgiu NATO veikla kol kas yra gana ribota – dezinformacija, kibernetiniai išpuoliai ar atakos prieš kritinę infrastruktūrą.
Tokia Lietuvos pozicija reiškė, kad esminį valstybės saugumo interesą – papildyti NATO – atitiko platus spektras svarstytų ES gynybos integracijos iniciatyvų.
Prasidėjus deryboms, Vilnius turėjo realų interesą pasiekti tam tikrų gynybos politikos sričių integraciją.
Į šį sąrašą patenka ir tokie PESCO projektai, kaip karinis mobilumas („karinis Šengenas“), kibernetinės greitojo reagavimo pajėgos ir logistikos centrų tinklo kūrimas, gynybos pajėgumų vystymo ir gynybos tyrimų finansavimas, viešųjų pirkimų sureguliavimas ir t.t.
Gal kiek paradoksalu, tačiau Lietuvos interesas stiprinti transatlantinio saugumo erdvę reiškė, kad valstybė tapo konkrečių ES gynybos integracijos iniciatyvų šalininke ar net lydere.
Tikėtina, kad lankstesnį Lietuvos požiūrį į NATO ir ES papildomumą įgalino pastaruoju metu itin palankūs ir produktyvūs ES ir NATO santykiai.
Vienas trijų strateginių naujojo ES „gynybos paketo“ dokumentų yra 2016 m. ES ir NATO vadovų pasirašytos bendros deklaracijos dėl ilgalaikio bendradarbiavimo.
Besikeičiančioje tarptautinio saugumo erdvėje Vilnius šiandien daug daugiau dėmesio skiria subkonvencinėms, „hibridinėms“ grėsmėms.
Patvirtinus šį dokumentą, lankstus ES ir NATO papildomumo suvokimas tapo ir oficialia Aljanso pozicija. Vėliau abi organizacijos sutarė dėl 42 bendrų veiksmų plano siekiant įgyvendinti deklaracijos tikslus.
Šis sutarimas atgaivino abiejų organizacijų bendradarbiavimą, smarkiai atšalusį JAV prezidento George'o W.Busho kadencijos metu.
Aktyvų Lietuvos įsitraukimą į ES „gynybos paketo“ iniciatyvas nulėmė ir keli kiti svarbūs veiksniai. Pirma, besikeičiančioje tarptautinio saugumo erdvėje Vilnius šiandien daug daugiau dėmesio skiria subkonvencinėms, „hibridinėms“ grėsmėms.
Lietuvos gynybos politikos formuotojai ir ekspertai pripažįsta, jog tokių specifinių grėsmių, kaip kibernetinės-informacinės atakos ar ekonominis karas, akivaizdoje Europos Sąjunga yra efektyviausias ir net esminis saugumo garantas.
Žvelgiant iš dabartinės perspektyvos tikėtina, jog ateityje šios grėsmės tik stiprės, o bendra ES saugumo politika Lietuvai ir toliau bus patrauklus instrumentas jas valdyti.
Antra, palankesnę Lietuvos poziciją ES gynybos politikos integracijai lėmė ir principingas Vilniaus požiūris į ES integracijos svarbą.
Kai 2017 m., prieš oficialių derybų dėl „Brexit“ pradžią, Europos Komisija inicijavo plačią diskusiją apie Europos ateitį, Lietuvos užsienio politikos formuotojai laikėsi dvilypės pozicijos.
Nors Vilnius nuosekliai pasisakė už įtraukią ES integraciją – t.y., kiek galima platesnius integracijos projektus, nekuriančius „dviejų greičių“ Europos, kartu Lietuvos atstovai pabrėžė, jog jei įtrauki integracija neįmanoma, Vilnius turi siekti išlikti ES integracijos branduolyje.
Tokią poziciją Lietuvos diplomatinių atstovybių susitikime 2017 m. liepą išsakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, o tų pačių metų pabaigoje – ir Seimo Europos reikalų komiteto pirmininkas Gediminas Kirkilas bei pavaduotojas Andrius Kubilius, savo poziciją išdėstę bendrame non-paper dėl Europos ateities.
Tokia Lietuvos užsienio politikos lyderių pozicija yra tradicinės mažų valstybių strategijos – didinti savo saugumą ir įtaką tarptautinėje sistemoje per tarptautines institucijas – pavyzdys.
Mažoms valstybėms dalyvavimas tarptautinėse organizacijose svarbus ne vien dėl to, kad leidžia giliau bendradarbiauti su stipresniais partneriais. Svarbu ir tai, jog aiškios taisyklės ir bendros procedūros sąlyginai stabilizuoja santykius tarp visų jų narių.
Kol kas Lietuva nedviprasmiškai rinkosi bendros politikos ES rėmuose kelią – Vilnius palaiko vieningą ES politiką tiek „Brexit“ derybose, tiek konfliktų su JAV kontekste.
Tačiau, nors ir tradicinė, pastaruoju metu ši pozicija yra gerokai griežtesnė – 2018 m. birželį Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo metiniame pranešime kvietė „būti ir Europos Sąjungos smaigalyje“.
Tokį poslinkį lemia tiek vidiniai iššūkiai ES funkcionavimui (buksuojantis „Brexit“, nesutarimai tarp EK ir Vengrijos, Lenkijos bei Italijos), tiek išorinės grėsmės ES interesams (tarifų karas su JAV ar šalutiniai besitęsiančio bei naujas formas įgaunančio JAV ir Kinijos konflikto padariniai).
Kol kas šių iššūkių akivaizdoje Lietuva nedviprasmiškai rinkosi bendros politikos ES rėmuose kelią – Vilnius palaiko vieningą ES politiką tiek „Brexit“ derybose, tiek konfliktų su JAV kontekste.
Taigi per derybas dėl naujojo ES „gynybos paketo“ Vilniaus strateginėje mąstysenoje išsivystė lankstesnis požiūris į NATO ir pozityviai griežtesnis požiūris į ES integraciją.
Šį poslinkį sąlygojo tiek proveržis NATO-ES santykiuose, tiek naujos tarptautinio saugumo grėsmės, tiek mažiau stabili tarptautinė sistema. Jei šios sąlygos galios ir toliau – bent jau artimiausiu metu to galima pagrįstai tikėtis – dabartinė Lietuvos pozicija neturėtų reikšmingai kisti.
Tai savo ruožtu leidžia manyti, kad tolesnė Lietuvos pozicija Europos gynybos integracijos klausimais nebebus formuluojama vien per transatlantinę prizmę.
Lietuva į naująjį ES „gynybos paketą“ prisijungė ir dėl europinių priežasčių. Šios „europinės priežastys“ – siekis išlaikyti tolygią ES integraciją ir/ar noras išlikti ES integracijos branduolyje – sąlygos ir tolesnį Lietuvos įsitraukimą į ES gynybos politiką.
* * *
Straipsnyje pristatytos ką tik išleistos analitinės studijos „Lietuva ir ES gynybos integracija: didžioji strategija ir ateities scenarijai“ pagrindinės įžvalgos. Gruodžio 18 d., 16.30 val., Vilniaus politikos analizės instituto konferencijų salėje vyks tyrimo pristatymas, į kurį kviečiami visi besidomintys. Daugiau informacijos apie renginį rasite čia.
Justinas Mickus yra Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotas analitikas.
