SEB banko skaičiavimais, maždaug 20 proc. šalies dirbančiųjų yra susiję su prekių išvežimu į užsienį, tuo tarpu kiti tenkina vietos rinkos reikmes. Teoriniu požiūriu ekonomikos apyvartos ratas yra gana paprastas. Padidėjusi išorės rinkų paklausa skatina į eksportą orientuotas įmones kurti daugiau darbo vietų ir kelti esamiems darbuotojams atlyginimus. Išaugęs atlyginimus gaunančių žmonių ratas ir vidutinės namų ūkių pajamos lemia drąsesnį vartojimą ir didesnę vidaus rinką aptarnaujančių įmonių gamybą.
Pastarosios įmonės savo ruožtu priima daugiau darbuotojų ir kelia darbo užmokestį. Surenkama daugiau vartojimo (PVM, akcizų) ir tiesioginių (pelno, gyventojų pajamų) mokesčių į nacionalinį biudžetą, todėl valstybė gali dosniau leisti pinigus vidaus rinkoje. Deja, šioje ekonomikos atsigavimo grandinėje apstu galimų „trumpų sujungimų“. Esant žemam gamybos pajėgumų panaudojimo lygiui, išaugę eksporto užsakymai verčia įmones pirmiausia labiau išnaudoti esamą personalą bei įrengimus ir tik vėliau kurti naujas darbo vietas.
Kol nedarbo lygis tebėra aukštas, įmonės nesiveržia kompensuoti sunkesnio personalo darbo krūvio didesniu atlyginimu. Net išaugus eksportuojančiose įmonėse dirbančių žmonių pajamoms, namų ūkiai gali jas ne „pravalgyti“, o skirti taupymui. Gausesnės valstybės biudžeto pajamos nėra garantuotos, nes ekonomikai smunkant įmonės ir namų ūkiai linksta slėpti mokesčius, ypač jei jų našta yra didinama. Net ir ūgtelėjus viešiesiems pirkimams, jie nebūtinai pagyvina vidaus rinką, nes gali būti skirti importui.
