Politinės istorijos prasme tai nieko naujo. Politinių stebuklų laukimas nėra išimtinai lietuviškas bruožas. Itin energingai politinių stebuklų buvo laukiama porevoliucinėje Rusijoje, kur valdžią užgrobę bolševikai, griaudami cerkves ir žudydami inteligentus, iš pradžių laukė Dievo ir buržuazijos mirties, o vėliau – ir pasaulinės revoliucijos, kurios gaisravietėje jau būtų galima sukurti ir naująjį komunizmo statytoją. Ne mažesnį politinį stebuklą praėjusio amžiaus pabaigoje projektavo ir amerikiečiai, kurie jau buvo pradėję skelbti „istorijos pabaigą" ir net viešai kėlė klausimą: Ar Amerikai bereikalinga užsienio politika (Does America Need a Foreign Policy?). Ne ką mažesnį politinį stebuklą šiandien mums žada ES, kurios biurokratiniai didžiūnai siūlo sukurti State of the Union be europietiškos istorijos, kultūros ir tradicinių vertybių.
Lietuvoje užaugo trisdešimtmečių karta, nemačiusi ir nejutusi karų pasekmių savo gyvenime. Jaunuoliai, kuriems mūšio lauke neteko slėptis už sumaitotų lavonų krūvos, kurie neuostė pūvančios mėsos kvapo karo ligoninėse ir nei karto gyvenime nebuvo aptaškyti šalia žuvusio draugo smegenimis ar viduriais. Karinė galia tapo propagandine abstrakcija, sunkiai suprantama trisdešimtmečių rinkėjams, kurie karą matė tik per CNN ar BBC TV reportažus. Neoliberali ideologija užvaldė daugumos politinę vaizduotę. NATO 5 straipsnis tapo tikėjimo išpažinimu, bet ne vaizduotes dalimi apie tai ką reikštų to straipsnio aktyvavimas ir realūs kovos veiksmai Lietuvos teritorijoje. Tūkstantinės žmonių žūtys, sugriauti miestai, susprogdinti namai, tankų vikšrais sumalti keliai ir kūnai. Skeveldros perskrostu pilvuku mirštančio tavo vaiko akys... O jei karas užtruktų ilgiau nei dvi paras – klaikios pabėgelių vilkstinės į Suvalkiją link Lenkijos. Bet visa tai ir dar tūkstantį kartų daugiau palikta už dabartinės mūsų valdančiosios politinės aukštuomenės proto ir vaizduotės ribų. 1917-aisiais imdami Žiemos rūmus Petrograde bolševikai šaukė – mes nugalėsim buržujus ir pastatysim naują pasaulį... 2001-aisiais jau kiti deklaravo – nugalėsim talibaną ir sukursim Afganistane demokratiją... 2020-2021-ais jau lietuvių politikia kviečia į Kryžiaus žygį prieš Putiną, Lukašenką ir žada nuversti visą Ancien Régime erdvėje į rytus nuo Lietuvos... Kur tokia politique maladroite veda šiandien rodo situacija Afganistane, Baltarusijoje ir prie Lietuvos rytinės sienos.
Visi nori kažką nugalėti. Tik kokia kaina? Karas nėra Olimpinės žaidynės, kur gali laimėti medalį.
Visi nori kažką nugalėti. Tik kokia kaina? Karas nėra Olimpinės žaidynės, kur gali laimėti medalį. Nežiūrint to, valstybės propaganda suko mus tolyn nuo realybės brukdama tezę, kad karus pralaimi ne kariai, o valstybės ir jų generolai. Deja, realybė kitokia: vienam žuvusiam generolui paprastai tenka tūkstančiai žuvusių karių.
Kodėl dabartinė valdžia ir visuomenė neadekvačiai reaguoja į iššūkius? Pirmiausia būtina paminėti viešo administravimo sistemos suardymą 2009–2012, kuris iki tol buvo bene geriausias ES. Jo sunaikinimas ženkliai susilpnino valstybę. Valstybė šiandien – biurokratinių procedūrų tvirtovė. Tačiau į tikslą orientuota veikla – tik tolima siekiamybė. Procedūriškumas, trafaretinė ir de facto korupcinė viešųjų pirkimų schema susilpnino Lietuvos pasirengimą ekstremalioms situacijoms bei galimam karui. Teritorijos gynybai nesiruošta eilę metų, todėl toks pasirengimas Lietuvoje praktiškai niekada nebuvo pilnavertis ir efektyvus, nes nueita ne teritorinės gynybos organizavimo keliu, bet lietuvišku – „NATO mus apgins". Užmirštant, jog JAV ir NATO praktiškai niekada ir niekur su teritorine gynyba nesusidūrė ir pergalės šioje srityje nešventė.
Koncertinos istorija pasienyje bei jos atsargos valstybėje tapo krizės ir beviltiškos vadybos simboliais, kurie atskleidė institucijų tarpusavio dangstymą, biurokratinių mandarinų pataikavimą vieni kitiems ir geriausias prirašinėjimo tradicijas. Todėl šiandien turime tik apgailėtiną parengties ekstremalioms situacijoms ar karui parodiją, bet ne pasirengimą.
Vertinant vyriausybės ir valstybės pasirengimą krizėms neišvengiamai kyla užsienio politikos klausimas, kuris pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje praktiškai tapo tikrų tikriausiu tabu valstybėje. Po 2009-ųjų praktiškai iš visų komercinių TV išnyko visos diskusinės laidos skirtos šiai tematikai, o „nacionalinis transliuotojas" šią temą praktiškai rezervavo penkiems politinį rožinį kalbantiems politologams. Kurių klausant net nekyla abejonė, kad į Lietuvos užsienio politiką „istorijos pabaiga" jau tikrai atėjo.
Tokia situacija profesionalių užsienio politikos tyrėjų-ekspertų bendruomenėje kėlė ir kelia nepasitikėjimą dėl savo dvigubų standartų, nepagrįstų lūkesčių ir realizmo stokos. Visų be išimties valstybių užsienio politika pagrįsta nacionaliniais interesais. Taip buvo ir yra. Jokia valstybė negali sau leisti ignoruoti savo nacionalinių interesų. Geriausias to pavyzdys – seniausia pasaulio demokratija Didžioji Britanija, kurios politinis elitas, priešingai oficialiojo Vilniaus politologų prognozėms, pasitraukė iš ES, susigrąžino pilnavertį nacionalinį suverenitetą ir šiandien vykdo pilnavertę užsienio politiką. Britų klasikinės užsienio politikos formulė paprasta: vertybės, moralė ir garbė lydi interesus ir galią, bet jų nepakeičia. Kilnus, atleidžiantis, padedantis pakilti suklupusiam gali būti tik tada, kai esi stiprus, pasitikintis savimi. Tik turėdamas galios gali diktuoti tarptautinio elgesio normas ir madas. Tą gerai parodė Šaltasis karas ir puikiai demonstruoja nūdiena: prieš penkioliką metų kanclerė A.Merkel galėjo drąsiai susitikti su Dalai Lama, bet dabar toks susitikimas praktiškai neįmanomas.
Kaip šiuolaikiniame pasaulyje interesai koreliuoja su morale ir vertybėmis puikiai parodo įvykiai Afganistane, Venesueloje ar Sirijoje. 2001-ųjų JAV įsiveržimas į Afganistaną, kaip ir pasitraukimas iš jo, šįmet padiktuoti ne vertybėmis, o nacionaliniais interesais. Tą labai aiškiai pasakė prezidentas Joe Bidenas, pabrėždamas, jog amerikiečių karių gyvybės svarbesnės nei demokratinės vertybės Afganistane, nes Afganistano ateitis yra tik afganistaniečių reikalas. Karo laimėti nepavyko ir „vertybės" Afganistane pragmatiškai paliktos geresniems laikams. Ir tai pabrėžė ne mūsų vanotas Trumpas, bet dabar adoruojamas Bidenas. „Vertybinė" politika 2015–2019 propaguota Sirijoje ir 2019 Venesueloje, kada aršiai bandyta pakeisti tų šalių prezidentus Basharą al-Assadą ir Nicolá Maduro. Venesueloje nauju „prezidentu" netgi pripažintas toks Juan Guaidó (jo pripažinimą tuomet deklaravo ir Lietuva). Ir kas iš to? Kur šiandien Juan Guaidó ir kas valdo Siriją bei Venesuelą?
Nepatogūs klausimai? Taip. Bet kas sako, kad užsienio politika ir ypač geopolitika yra lengvas jaunuolių pasivaikščiojimas į TV studijas ir diletantiška pliurpalynė, primenanti „mokslinį komunizmą"? Ypač, kada „vertybinės" politikos rezultatai plika akimi matomi ir tūkstančiais pabėgelių skaičiuojami jau ne tik prie sienos su Baltarusija. 2004 m. „vertybiškai" uždarę Ignalinos AE šiandien vos per patrankos šūvį nuo sostinės turime Astravo AE, kurią kontroliuoja tik Maskva ir Minskas. Nežiūrint propgandinės kampanijos Lietuvoje, fundamentalūs tarptautinių organizacijų sprendimai dėl Astravo nebuvo palankūs Lietuvai.
Premjero A. Kubiliaus 2010-ųjų vasaros smagus pasivažinėjimas dviračiais aplink Astravo AE pamatus Lietuvai davė geopolitinį matą. Jei rusams Karaliaučiuje pavyks įkalbėti lenkus ar vakariečius investuoti į Baltijos AE – bus ir šachas. Tačiau įsivaizduojamose „vertybėse" užstrigusi Lietuva ir toliau šuoliuoja į dausas. Dėl iš Astravo AE tekančios elektros nesugeba susitarti netgi su Latvija. Kas patikės, kad 1921 m. lietuviams ir latviams lengviau buvo pasidalinti Palangą, Ilūkštę ir Daugpilį, nei 2021 susitarti dėl baltarusiškos elektros boikoto?
Nepavyko ir politika „Ivano neprileisti prie vamzdžio". 2021-ųjų Merkel–Bideno paktas dėl Nord Streem-2 čia nubraukė visas Vilniaus viltis, kad jo „vertybinė" politika didžiajame žaidime kažką reiškia. Abejotini Vilniaus biurokratų geopolitiniai pasiekimai ir Ukrainoje. Turbūt nedaug atsirastų karinių strategų, kurie bandytų įrodinėti, jog, kai Ukraina buvo vieninga su Krymu ir Donbasu, Lietuva geopolitiškai buvo mažiau saugi, nei šiandien, kai Ukraina apkarpyta, suskaldyta ir be aiškios ateities? O juk geopolitinė perspektyva dar niūresnė: jau artimiausiais metais Kremlius Karaliaučiuje planuoja statyti naują modernią karinę jūrų bazę. Jei projektas būtų realizuotas, tarp į Rusiją nustumtos Baltarusijos ir rusiško Karaliaučiaus įstrigusios Lietuvos geopolitinė padėtis taptų blogesnė nei XVIII a. pradžios Žečpospolitos po Poltavos ir Šiaurės karo. Prezidentas Putinas pastaraisiais metais, matyt, ne tuščiai ėmėsi istorinių temų ir aliuzijų į politinio žemėlapio performavimą.
Istorija sako, kad visi tarpvalstybiniai santykiai grindžiami abipusiškumu. Ir Lietuvos santykiai su Baltarusija čia jokia išimtis. Veiksmas gimdo atoveiksmį. Tiek interesų, tiek ir moralės ar vertybių pasaulyje. Jau nekalbant apie tai, kad žvelgiant giliau vertybių ir interesų pasaulis yra bendras, o visos kalbos apie jų priešiškumą spekuliatyvios. Lygiai kaip ir perdėtos kalbos apie politinę moralę ar vertybes, kurios dažniausiai reiškia de facto ne kažkokią vertybinę politiką, bet tik pigų politinį moralizavimą ir propagandą. Istoriją pamiršusi ir nuo tautos atitrūkusi Vilniaus valdžia šiuos enciklopedinius tarptautinių santykių principus bandė paneigti. Jei laiku nebus susizgribta – pasekmės gali būti liūdnos. Pirma reali krizė parodė, jog Vyriausybė negali pasiremti valdiškais analizės centrais, kurie akivaizdžiai pataikauja konjunktūrai ir taip išgyvena idėjų badą.
Oponentų tvirtinimai, kad Lietuvos užsienio politika nekinta jau 30 metų ir nuo praėjusio rudens čia neįvyko nieko naujo, neatitinka tikrovės. LR užsienio politikos tikslai iš esmės formaliai apibrėžti tik 1996 lapkričio 28 d. Seimo deklaracijoje „Dėl Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslų“. Dokumente aiškiai išskirti prioritetai – narystė ES ir NATO; dar kartą pabrėžiamas geros kaimynystės politikos principas. 1996 m. gruodžio 19 d. priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame apibrėžti iššūkiai valstybei bei vėl įvardyti užsienio politikos prioritetai. Tos strategijos laikytasi iki 2008-ųjų, kol konservatoriai, o 2018-aisiais ir išvis nutraukė derybas dėl jo.
Todėl šiuo metu situacija dvilypė: nors valstybės vadovų (prezidentų) oficialiose kalbose bei partijų vidaus dokumentuose užsienio politikos gairės brėžiamos, tačiau formaliai valstybė po 2004-ųjų aiškios ir savarankiškos užsienio politikos strategijos nebeturi.
Todėl šiuo metu situacija dvilypė: nors valstybės vadovų (prezidentų) oficialiose kalbose bei partijų vidaus dokumentuose užsienio politikos gairės brėžiamos, tačiau formaliai valstybė po 2004-ųjų aiškios ir savarankiškos užsienio politikos strategijos nebeturi. To pasekmė niūri: pastarąjį dešimtmetį Lietuva didžioje politikoje retoriškai gravituoja taip, tarsi įstojimas į NATO ir ES būtų pabloginęs, o ne pagerinęs valstybės padėtį. Grėsmės nepaliaujamai auga ir valstybė su jomis nebesusitvarko.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo pranešimuose visuomet buvo lakoniška. Tarp prioritetų paprastai neminėjo draugystės su Gruzija ar kitomis postsovietinio bloko šalimis. Tiesa, trijuose iš dešimties jos pranešimų geros kaimynystės kontekste buvo paliestas dvišalis bendradarbiavimas su Baltarusija. Tačiau tik kartą – 2011 m. pranešime Baltarusijos atžvilgiu pateikta normatyvinė pastaba dėl režimo pobūdžio ir demokratinių vertybių nesilaikymo.
Panaši linija tuomet brėžta ir partijų oficialioje politikoje. Štai 2014–2020 m. partijų Susitarime dėl Lietuvos gynybos politikos gairių bei 2018 m. šio dokumento atnaujintoje versijoje apie Baltarusiją praktiškai net nekalbama. Minima tik Rusija.
Tai kas nutiko 2020–2021 m. sankirtoje yra gana ryškus nukrypimas nuo Lietuvos užsienio politikos tradicinės trajektorijos ir kartu gana aktyvus kišimasis į kaimyninės šalies vidaus politiką. Kišimasis, kuris iš esmės ir sukėlė Minsko režimo dabartinį atsaką.
Lūžio tašku tapo 2020-ųjų prezidento „rinkimai" Baltarusijoje, kuriuos žiniasklaidos pastangomis bandyta iškart transformuoti į antilukašenkinę antidiktatūrinę revliuciją. Kaip sakė vienas gerai informuotas žmogus iš URM, idėja buvo paprastutė: diktatorių Lukašenką turėjo „suėsti" jo paties suorganizuoti „rinkimai". Tačiau „nepasisekė". Net ir su užsienio valstybių pagalba bei aktyviai lyderiaujant Lietuvai opozicija Aliaksandro Lukašenkos nuversti nesugebėjo. Taip Lietuvos užsienio politikai Baltarusija tapo naujuoju Ivanu Susaninu ir ji paskendo baltarusiškose pelkėse.
Ironiška, tačiau Vilniaus pastangos davė priešingą rezultatą. Nuo 2020-ųjų rudens Baltarusijoje įvyko daug pasikeitimų. Viena vertus, autoritarinis režimas tapo žymiai represyvesnis. Šiandien apie vidaus opoziciją Lukašenkai jau vengia kalbėti net didžiausi optimistai. O opozicija emigracijoje turi mažai svertų įtakoti įvykius Minske. Kita vertus, dar svarbiau tai, jog valdantis režimas dar labiau suartėjo su Kremliumi. Praktiškai priėmė visas jo pasiūlytas žaidimo taisykles ir kartu tapo visiškai nuo jo priklausomas. Kita vertus, užmirštama ir taip populiari naudos ir kaštų analizė. Panašu, kad Lietuvos kaštai ir nuostoliai sieks šimtus milijonų eurų. Tai ne tik uždaryti ir terorizuojami lietuvių verslai Baltarusijoje, tai ir kritusios vežėjų apyvartos, prarasti valstybės dividendai, išlaidos sienai ir saugumui. Savo piliečių baimės ir netikrumas dėl ateities. O kur nauda ir kas kompensuos praradimus?
Svarbu atkreipti dėmesį į Rusijos veiklos taktinius panašumus Armėnijoje ir Baltarusijoje. Siekiant Baltarusiją ir Armėniją paversti savo politikos placdarmais ir dar labiau pririšti prie Rusijos Federacijos, abiem atvejais pasinaudota kaimynų „paslaugomis". Armėniją į Rusijos glėbį dar giliau pasodino Azerbaidžanas su Turkija, o šiandieninę Baltarusiją ant rusiško kuolo pasodino Lietuva su Lenkija. Skirtumas tik tas, kad demokratinė Armėnija į Rusijos protektoratą įstumta dėka dviejų autoritarinių režimų, o autoritarinę Baltarusiją į Rusijos geopolitiką įkinkė dvi demokratiškos kaimynės iš ES politinio paribio. Todėl šiandien turime ir labai konkrečius geopolitinius rezultatus: Armėnijos sieną su Azerbaidžanu jau saugo ne patys armėnai, bet rusų karinės pajėgos, o ligi šiol beveik šventą neutralumą deklaravusi Baltarusija staiga tapo agresyvi savo kaimynų atžvilgiu.
Akivaizdu, kad iš šios krizės greit išsipainioti vien rėksmingos retorikos ir infantilių geopolitinių žaidimų jau nebepakaks. Ambicijas turi atitikti ir amunicija. Vytautas Didysis tai sužinojo 1399 m. rugpjūčio 12 d. mūšyje su viena rytų imperija prie Vorsklos, kuris jam kainavo karaliaus vainiką, o Lietuvai – karalystės statusą. Lindimas į dilgėles be kelnių visada duoda tą patį liūdną rezultatą. Kada išmoksime istoriją?
