Mergina nepasimetė išgirdusi tokį šiurkštų atsakymą. „Ačiū, ir jums gražios dienos“, – atsakė ji ir brovėsi per minią, kad galėtų pasprukti iš kelionės su nemaloniuoju vairuotoju.
Neieškokime šioje situacijoje kaltų ar teisių, paieškokime tiesiog paprasto žmogiškumo, kurio regis turėjome išmokti dar mokykloje. Gal kažkas tas pamokas tiesiog iškalė ir užmiršo, kaip ir π skaičius po kablelio.
Prisimenu vienos mokytojos žodžius: „Nesvarbu, kuria koja išlipote iš lovos, nesvarbu, kad jums šiandien bloga nuotaika, bet atsiminkite visam laikui, kad neturite teisės savo blogu nusiteikimu gadinti dienos kitiems.“
Prisimenu vienos mokytojos žodžius: „Nesvarbu, kuria koja išlipote iš lovos, nesvarbu, kad jums šiandien bloga nuotaika, bet atsiminkite visam laikui, kad neturite teisės savo blogu nusiteikimu gadinti dienos kitiems.“
Ir tai yra visiška tiesa, kodėl kažkas neturėdamas piktų intencijų, turėtų tapti nepatenkintos personos pykčio sugertuku. Pabandykite patys prisiminti, ar jums kartais neteko tapti tokiais sugertukais užsukus į biurokratines įstaigas, eilėse prie gydytojo kabineto, parduotuvėje? Gal jūs patys pasinaudojote tokiu sugertuku, nes nenorėjote pripažinti savo klaidos? Nes geriausia gynyba puolimas, ar tikrai?
Norėtųsi tikėti, kad vis daugiau lietuvių supras, jog pyktis kaip virusas dauginasi ir niekada nesibaigia, kad jis kartina dieną ne tik tau bet ir kitiems.
Galbūt biurokratinių įstaigų darbuotojai gavę skundą vis dėlto pirmiausia už jį padėkos, o ne šoks užimti puolimo pozicijos. O mes eidami aiškinti iškilusios problemos išmoksime mandagiai ją išdėstyti be išankstinio kovinio nusistatymo. Žinoma, galima ginčytis, kad nevisada ir ne su visais įmanoma išlikti mandagiu ir šaltakraujišku, nes kartais tie rėksniai išgirsta tik tuomet, kai ant jų rėkiama taip pat.
Vis dėlto žodžiai „ačiū“, „atsiprašau“ dar niekam nepakenkė. Kartais susidaro įspūdis, kad mandagumas ir draugiškumas pasiliko socialiniuose tinkluose. Ten viskas labai paprasta, nes tereikia nuspausti iškeltą nykštį, kuris tinka visais atvejais naujam bičiuliui ar senam draugui: kaip padėka, pagyrimas, pasveikinimas, komplimentas.
Todėl nieko keisto, kad kai kurie realybėje praranda kalbos dovaną – tai, kad kažkas nori prasilenkti, supranti tik pastumtas, o ne išgirdęs „atsiprašau“. O pasisveikinęs laiptinėje su pirmą kartą matomu žmogumi gali būti nužiūrėtas kaip ateivis.
Linkiu nebijoti būti tais ateiviais ir nepamirši iškelti nykščio realybėje bei pridurti gerą žodį.
