Daugelis straipsnyje keliamų prielaidų paprasčiausiai neįtikina. Ir štai kodėl. Įstatymo projekto kritiką autorė pradeda užklausdama praktinį įstatyme formuluojamų tikslų įgyvendinamumą. Jos tvirtinimu, „Akivaizdu, kad žmonės, nemokantys tautinių mažumų kalbos, negalėtų dirbti tokiose savivaldybėse.“ Tačiau tai anaiptol nėra akivaizdu. Įstatymo projekte numatoma, kad informaciją mažumos kalba teiktų ne asmuo, o institucija. Asmeniui, panorėjusiam įsidarbinti mažumų tankiai gyvenamoje savivaldybėje, reikalavimo mokėti vietos mažumų kalbą niekas neketina kelti. Tikėtina, kad, tarkime, Šalčininkų rajono savivaldybėje dirba vietos gyventojai.
Tikėtina, kad jie moka tiek valstybinę tiek ir kurią nors kitą rajone paplitusią kalbą. Tad net jei Šalčininkų savivaldybėje ir įsidarbintų koks nors žmogus, kuris nemokėtų lenkų ar rusų kalbos, labai tikėtina, kad savivaldybėje visgi atrastų žmonių, kurie galėtų aptarnauti į ją besikreipiančius vietos gyventojus jų gimtąją kalba. Jei, žinoma, pastarieji to pageidautų. Todėl teiginys, kad kompetentingi ir išsilavinę, tačiau lenkiškai nemokantys lietuviai, negalėtų pretenduoti į jokias pozicijas Vilniaus rajono savivaldybėje ar kad kitų kalbų nemokantiems lietuviams (priimto įstatymo dėka) mažėtų paskatų apsigyventi tokiose vietose, yra paprasčiausia netiesa. Minėtinas įstatymas to niekaip nenumato.
Tačiau panašu, kad straipsnio autorė tautiniu mažumų problemas išmano geriau nei pačios tautinės mažumos. Jos teigimu, siekiant geresnės tautinių mažumų integracijos pirmiausia reikia spręsti, ne „simbolines“, o su skurdu bei socialiniais reikalais susijusias tautinių mažumų problemas.
Lygiai toks pat neaiškus atrodo nuogąstavimas, kad priėmus minėtą įstatymą kitakalbiams šalies gyventojams nebūtų jokios motyvacijos mokytis lietuviškai. Juk valstybine kalba šalyje toliau išliktų lietuvių kalba. Asmenys norintys įsidarbinti, ir daryti karjerą, sakykime, valstybės tarnyboje, ir toliau turės mokėti lietuvių kalbą. O kaip su vietos institucijomis? Dokumentų tvarkymas ar bendravimas su šalies centrine valdžia ir toliau vyktų valstybine kalba. Tad motyvacija gerai mokėti valstybinę kalbą lieka nepakitusi.
Toliau autorė teigia, kad įstatyme numatomas „dvikalbystės“ įteisinimas „sudarytų palankias sąlygas getų formavimuisi.“ Tačiau čia pat priduria, kad getų formavimosi „užuomazgos pastebimos ir dabar“.
Pastabesnis skaitytojas čia galėtų klausti, jei getai formuojasi jau dabar. Kitaip tariant, atpažįstama, kad getai formuojasi ir esamos vienkalbystės politikos sąlygomis. Tad kodėl manoma, kad dvikalbystė šitą situaciją galėtų kaip nors ypatingai pabloginti? Gal getų formavimosi priežasčių riektų ieškoti esamoje šalies politikoje tautinių mažumų atžvilgiu ir gal siūlomas tautinių mažumų įstatymas būtent ir padėtų kovoti su neigiamomis pastaraisiais dešimtmečiais vykdytos tautinių mažumų politikos pasekmėmis?
Nemažiau įdomus ir kitas tekste plėtojamas argumentas prieš šį įstatymo projektą. Įstatymo projektas buvo rengiamas aktyviai konsultuojantis su tautinių mažumų atstovais ir įsiklausant į jų nuomonę. Tačiau panašu, kad straipsnio autorė tautiniu mažumų problemas išmano geriau nei pačios tautinės mažumos. Jos teigimu, siekiant geresnės tautinių mažumų integracijos pirmiausia reikia spręsti, ne „simbolines“, o su skurdu bei socialiniais reikalais susijusias tautinių mažumų problemas.
Tai – gan paviršutiniškai perskaityto marksizmo suformuotas argumentas. Manoma, kad davus žmonėms duonos ir dešros jie staiga praregės ir persvarstys arba išvis pamirš savo kultūrinio pobūdžio siekius. Pamirštama, kad apart daugybės kitų veiksnių žemą socialinę padėtį lemia ir žema asmens savivartė. Pastarąją dažnai formuoja neigiamas visuomenės požiūris į individą ar grupę, kuriais jis priklauso.
Jei mažumas nuolat kaltiname nelojalumu, priekaištaujame jiems dėl nuolatinio „nepagrįstų“ reikalavimų formulavimo, vadiname juos „netikrais lenkais“, tuteišais, ar karikatūriškai jas vaizduojame ir iš jų šaipomės (lenkiški personažai „Dviračio žiniose“), tai iš kurgi atsiras toji pozityvi savivertė? Ir kaip tuomet tikėtis, kad socioekonominė Vilnijos krašto situacija kils, kai žmonės, kurie tą situaciją galėtų kilstelėti, nepasitiki savimi ir savo galimybėmis šalyje?
Straipsnyje paliečiama ir vietovardžių ne lietuvių kalba problema. Autorė teigia, kad kadangi Lietuva yra ne federacinė, o – unitarinė valstybė, todėl vietovardžių pavadinimai kitomis kalbomis reikštų savotišką teritorijos „peržymėjimą“. Toks peržymėjimas kvestionuotų faktą, kad valstybės teritorija apibrėžia etnines lietuvių žemes, o taip pat reikštų nepagarbą Lietuvos valstybei ir formalų dalies Lietuvos nulietuvinimą.
Tačiau čia vėl susiduriame su niekuo nepagrįstais nuogąstavimais. Juk kalba eina ne apie lietuviškų lentelių nukabinimą ir jų pakeitimą nelietuviškomis, o apie kelių lentelių skirtingomis kalbomis derinimą. Lietuviškos lentelės toliau kalbėtų visose „etninėse lietuvių žemėse“, jei jau esama tokio gilaus susirūpinimo žemėmis, o ne šalies gyventojais. Jei lietuviškos lentelės nebus nukabinamos ir keičiamos lenkiškomis ar rusiškomis lentelėmis, tuomet kas gi dar verčia gąsdintis įstatymo priešininkus?
Autorė klausia ar galima puoselėti pagarbą tautinėms bendrijos, menkinant pagarbą Lietuvos valstybei ir jos sanklodai? Ne. Tačiau būtent tai įstatymo priešininkai ir daro. Tautiniu požiūriu, Lietuva yra nevienalytė. Kadangi Lietuvos valstybė, kurioje sugyvena daugiau nei viena tautinė grupė, yra demokratinė respublika, tai visai logiška, kad valstybė yra įsipareigojusi būti lygiai teisinga visiems, o ne tik tiems, kurių šalyje tautiniu požiūriu yra daugiau. Tad bent jau šioje vietoje su autore galima sutikti: menkinant pagarbą valstybei, sunku gerbti šalies tautines mažumas. Tačiau ši taisyklė galioja ir atgaline tvarka – nepagarba kitos tautybės piliečiams, reiškia nepagarbą valstybei ir pamatiniams jos principams.
Tad jei Lietuvos tautinės mažumos yra tautos dalis, kaip jų teisių užtikrinimas gali kelti nepagarbą tautai ir valstybei?
Tekste esama ir daugiau vienas kitam prieštaraujančių emocingų argumentų. Pavyzdžiui autorė argumentuoja prieš vietovardžius kita kalba, tačiau čia pat ji pasisako už galimybę asmenvardžius rašyti originalo forma. Sutinkama, kad pavardžių iškraipymas rodo valstybės nepagarbą piliečiams, jų tapatybei. Tačiau teigiama, kad vietovardžių sulenkinimas ar surusinimas reikštų nepagarbą valstybei ir (!) lietuvių tautai.
Argumentas? Autorės primena mums, kad „mūsų konstitucijoje aiškiai parašyta, jog Lietuvos valstybę sukūrė lietuvių tauta“. Iš tiesų joje parašyta ne visai taip. Konstitucijos 1 skirsnio 2 straipsnis teigia, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta“. Pamirštama pasakyti ir tai, kad dar 2006 m. lapkričio 13 d. priimtame nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra patikslinęs, kad:
Konstitucijoje vartojamų sąvokų „lietuvių tauta“ ir „Tauta“ negalima priešpriešinti. Lietuvių tauta yra Lietuvos pilietinės tautos – valstybinės bendruomenės pagrindas, būtina egzistavimo prielaida. Pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę valstybėje, atspindi asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Lietuvos pilietinė Tauta – valstybinė bendruomenė jungia atitinkamos valstybės piliečius (nepriklausomai nuo jų etninės kilmės), o piliečių visuma sudaro Lietuvos pilietinę Tautą. Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai – nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms. Visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kad ir kokia būtų jų etninė kilmė, pagal Konstituciją yra lygūs; jų negalima diskriminuoti arba teikti jiems privilegijų dėl jų etninės kilmės, tautybės.
Tad jei Lietuvos tautinės mažumos yra tautos dalis, kaip jų teisių užtikrinimas gali kelti nepagarbą tautai ir valstybei?
Turint omenyje viską, kas čia buvo pasakyta lieka neaišku, kodėl „turėtume pagaliau pasakyti „taip“ asmenvardžiams originalo kalba“, tačiau turėtume tarti „ne“ vietovardžių, gatvių pavadinimų užrašams nelietuvių kalba, kaip ir dvikalbystei vietos savivaldos lygmens institucijose. Kaipgi tas nelietuviškų vietovardžių pasirodymas greta lietuviškų vietovardžių, tose šalies vietose, kuriose gyvenama tautinės mažumos, galėtų užgauti lietuvių tautą. Ir kokią būtent žalą tautai šie užrašai atneštų.
Šį savo paradoksalų argumentą autorė baigia grįsti teiginiu: „Nes čia – Lietuva“. Kitaip tariant, kadangi čia – Lietuva, tai jinai turi būti lietuviška, o ne lenkiška ar rusiška. Tačiau, kadangi čia gyvena ne vien etniniai lietuviai, tai Lietuva jau yra ir šiek tiek lenkiška ir šiek tiek rusiška. Tai – faktas. Jei būtų nuspręsta jį pripažinti, tuomet yra galimi du būdai, kuria kryptimi judėti toliau. Galime bandyti šalies populiaciją pritaikyti prie turimos idėjos apie tai, kokia turi būti valstybė.
Tautinės mažumos kūrė Lietuvos valstybę. Apie tai, pavyzdžiui, kalba šių metų vasario 15 d. Tautinių mažumų departamente pristatyta kilnojamoji paroda „Lietuvą kūrėme kartu“, skirta Lietuvos tautinėms bendruomenėms ir jų indėliui kuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę ir nepriklausomybę.
Arba galime bandyti pritaikyti valstybę, kad ji kuo labiau atitiktų esamą visuomenės struktūrą. Pirmu atveju tautinėms mažumoms reiktų priminti, kad kadangi daugumą valstybėje sudaro ne jos, tai ir jų interesai yra antraeiliai.
Tačiau tokiu atveju tektų nuolat bijoti tautinių mažumų ir įtarinėti jas, kad jos, nepatenkintos tokiu daugumos elgesiu su jomis, gali ką nors blogo tai daugumai iškrėsti. Kitaip tariant, patiems susikūrus baimę, vėliau teks jos ir bijoti. Antru atveju galima pripažinti, kad tautinės mažumos yra realūs žmonės, su realiais poreikiais, kuriuos valstybė turėtų atliepti. Tuomet ir pagrindo nuogąstauti dėl galimo mažumų nelojalumo būsią mažiau.
Pasirinkti antrąjį variantą skatina kelios priežastys. Tautinės mažumos kūrė Lietuvos valstybę. Apie tai, pavyzdžiui, kalba šių metų vasario 15 d. Tautinių mažumų departamente pristatyta kilnojamoji paroda „Lietuvą kūrėme kartu“, skirta Lietuvos tautinėms bendruomenėms ir jų indėliui kuriant Lietuvos valstybę, ginant jos laisvę ir nepriklausomybę.
Antra prisitaikyti prie realybės yra lengviau nei bandyti realybę perkonstruoti, pagal išankstinį įsivaizdavimą apie tai, kokia ta realybė turėtų būti.
Tautinių mažumų įstatymas nekuria getų. Jis sudaro geresnes sąlygas valstybės piliečiams naudotis savo kaip valstybę kūrusių piliečių teisėmis. Galimybė naudotis savo teisėmis, yra geriausia priemonė išvesti tautines mažumas iš tautinių getų. Kai valstybė tampa ne tik tolimu pažadu, o kasdienybėje pasiekiamu ir praktikuojamu dalyku, tai reiškia, kad valstybė atsiveria savo piliečiams, o tai išvydę, pastarieji atsiveria valstybei. Nuo to valstybė ir jos gyventojai tampa tik stipresni. Tačiau tam, kad tai suprastume pirmiausia turime išeiti iš savo tautinio lietuvių geto ir atsiverti likusiems šalies piliečiams.
Karolis Dambrauskas yra Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto doktorantas.
