Pilietinio tautiškumo šalininkai laiko savo tautiškumą doroviškai pranašesniu už etninį. Ne tik todėl, kad jis esą skatina didesnį pakantumą skirtingoms tautoms, religijoms ir rasėms, bet ir todėl, kad jam svetimas etninio nacionalizmo agresyvumas, sukėlęs tiek daug karų, skatinęs neapykantą kitataučiams bei etninius valymus. Taip, etninis tautiškumas turi savo juodų dėmių, bet ir pilietiniam tautiškumui nepasisekė išvengti panašių ydų ir nusikaltimų.
Neginčytina, kad XX a. pirmoje pusėje Rytų Europoje, kur vyravo etninis nacionalizmas, būta daugiau etninio valymo ir smurto proveržių negu Vakarų Europoje. Bet ar tai yra vien etninio tautiškumo nepakantumo pasekmė? Pažvelgus į platesnę istorinę panoramą, pilietinio tautiškumo žavesys nublunka. XIX a. amerikiečiai ramiai naikino indėnų gentis, anglai, belgai ir prancūzai pavergė afrikiečius ir azijiečius, teisindamiesi – tais retais atvejais kai apskritai juto tokį poreikį, – jog tai buvusi neišvengiama civilizacijos plėtros kaina.
Nuožmumas prasiveržė ne tik kituose žemynuose. 1794 m. per patį Prancūzijos revoliucijos įkarštį, kai buvo kuriama pilietinė tauta, kelti siūlymai suprancūzinti Elzasą, nužudant ketvirtadalį gyventojų ir ištremiant visus kitus, išskyrus aktyvius revoliucijos rėmėjus. Visuomenės saugumo komiteto narys Bertrand’as Barère’as kalbėjo: „federalizmas ir prietarai kalba bretonų kalba, emigracija ir neapykanta respublikai kalba vokiškai, kontrrevoliucija – itališkai, fanatizmas – baskų kalba. Palaužkime šiuos skriaudos ir klaidų įrankius“.
Vakarų Europos šalys šimtmečius vykdė etninį valymą, naikino ir prievarta asimiliavo mažas tautas tuo metu, kai smurtas buvo laikomas valstybėms priimtinu elgesiu, tad jos įžengė į XX a. jau atlikusios tautos ir valstybės konsolidacijos bei integracijos uždavinius.
Ir XX a. pilietinių valstybių istorija nėra nepriekaištinga. Kolonijinės valstybės nenoriai ir vangiai atsisakė savo imperijų po Antrojo pasaulinio karo.
Prancūzija nepaprastai atkakliai ir nuožmiai bandė numalšinti vietnamiečių ir alžyriečių pastangas iškovoti nepriklausomybę. Kas skatino Prancūziją šitaip elgtis? Pilietinis tautiškumas? Imperijos amour-propre?
Prancūzija nepaprastai atkakliai ir nuožmiai bandė numalšinti vietnamiečių ir alžyriečių pastangas iškovoti nepriklausomybę. Kas skatino Prancūziją šitaip elgtis? Pilietinis tautiškumas? Imperijos amour-propre? Įsitikinimas, kad galinga valstybė negali nusileisti atsilikusių tautų sukilėliams? Militarizmas ir ginkluotųjų pajėgų vadų ryžtas nuplauti gėdą, kurią šalis užsitraukė, taip lengvai kapituliuodama prieš nacių Vokietiją?
Visi motyvai prisidėjo, nė vieno negalime laikyti svarbiausiu ar lemiamu. Jei negalima priskirti atsakomybės pilietiniam tautiškumui už pilietinės valstybės nusikaltimus, ceteris paribus negalima kaltės už smerktinus etninės valstybės veiksmus primesti jos tautos sampratai. Neįtikinamai skamba teiginiai, kad lietuviškasis tautiškumas pasiekė savo viršūnę 1941 m. vasarą, nors didžioji dalis elito buvo ištremta ir išstumta iš viešojo gyvenimo, o viešpatavo naciai.
Nacionalizmo ir valstybės tarpusavio sąsajos bei konkretus jų vaidmuo smurto proveržio atvejais nėra nuodugniai ištirtas. Tariama, bet ne įrodoma, jog pagrindinis kaltininkas yra valstybės veiksmus lemiantis nacionalizmas. Bet valstybė ne tik pasyviai suvirškina ir sudeda į daiktą impulsus iš kitų šaltinių. Ji turi savo tikslų, kuriems teikia pirmenybę.
Spėju, kad pokario metais Prancūzijos noras įrodyti, jog šalis tebėra pasaulinė galybė, turėjo didesnį poveikį negu numatomos pasekmės tautai ir prancūzų savimonei. Buvo ginama Prancūzijos, o ne prancūzų tautos šlovė. Geopolitiniai valstybiniai apskaičiavimai, o ne nuogąstavimai dėl tautos būklės lėmė JAV nutarimą įsivelti į karines avantiūras Vietname ir Irake. Lietuvos valstybės veiksmai atgavus nepriklausomybę 1918 ir 1990 m. nuvylė daugelį tautinių atgimimų šauklių, kuriems atrodė, kad politikai ir valdžia užgrobė tautinį sąjūdį ir iškreipė skaisčius jo siekius.
Kai kurie istorikai, antai Robertas H. Wiebe, tvirtina, kad valstybės įkvėpė, vykdė arba palaikė beveik visas moderniųjų laikų masines žudynes. Sėkmingai kurdamas valstybę, nacionalistinis sąjūdis save sunaikina. Institucinį pavidalą įgijęs nacionalizmas esąs sau prieštarau¬jantis reiškinys. Čia jau spalvos sutirštinamos. Jei na¬cionalizmas išnyktų, tai sukūrus valstybę atsakomybė už visus nusikaltimus tektų jai, o nacionalizmas liktų nekaltas kaip naujagimis. Nors valstybė ir iškreipia bei perkeičia tautinio sąjūdžio principus ir siekius, jie vis dėlto atlieka svarų vaidmenį nustatant valstybės veikimo gaires.
Praeityje tautinės ir pilietinės valstybės buvo lygiai nesvetingos imigrantams. Ne tik neeuropiečių, bet italų bei lenkų migracija sukėlė protestų bangas Prancūzijoje prieš 100–120 metų. JAV tautybių katile buvo verdama kuo grynesnė amerikietiška sriuba, kurioje antikatalikiškumas ir rasizmas buvo nepakeičiami prieskoniai. Juodaodžių diskriminacija, tęsusis iki Brežnevo laikų, nejaudino daugumos amerikiečių, netrukdė jiems galvoti, kad jie gyvena laisviausioje ir teisingiausioje pasaulio šalyje. Tik per pastaruosius dešimtmečius politinės tautos liovėsi primetinėti savo gyvenseną kitakilmiams piliečiams.
Kai kalbama apie pilietines valstybes, omenyje turimos JAV, Prancūzija, Didžioji Britanija ir kitos Vakarų Europos šays. Užmirštama, kad Sovietų Sąjungoje irgi buvo kuriama politinė tauta, pirmenybę skiriant valstybei ir proletarų interesams, o ne etninei kilmei. Pirmaisiais bolševizmo metais buvo sąmoningai puoselėjama tautinių mažumų kultūra, jų atstovams buvo patikimos atsakingos pareigos.
Braziliją ir kai kurias kitas multikultūrines, pilietinį tautiškumą skatinančias Lotynų Amerikos valstybes dažnai valdė karinės chuntos, kurios nuožmiai pažeidinėdavo savo piliečių žmogaus teises. Pilietinis tautiškumas derėjo su rasizmu (JAV), imperializmu (Prancūzija, Didžioji Britanija, Belgija), teroru ir masiniais žmogaus teisių pažeidimais (Sovietų Sąjunga, Lotynų Amerikos valstybės), aistringu nacionalizmu ir įsivaizduojamu išskirtinumu (JAV).
Jei etninės valstybės kartais diskriminuoja kitataučius dėl jų kilmės, tai politinės tautos kartais persekioja tuos, kurie klaidingai supranta valstybės principus ar tikslus arba jų nepripažįsta.
Jei etninės valstybės kartais diskriminuoja kitataučius dėl jų kilmės, tai politinės tautos kartais persekioja tuos, kurie klaidingai supranta valstybės principus ar tikslus arba jų nepripažįsta. Įsipareigojimui principams tapus narystės politinėje valstybėje pagrindu, šių principų išsižadėjimas gali būtų laikomas priežastimi atimti pilietybę, suabejoti asmens ištikimybe valstybei, jį diskriminuoti ar net persekioti. Tai ne tik teorinė galimybė. Prancūzų revoliucija paskendo kraujuje, kai buvo pradėta ieškoti monarchistų ir kitokių respublikos priešų.
Panaši isterija įsiviešpatavo Sovietų Sąjungoje Stalino metais, kai vyko liaudies (ne tautos) priešų paieškos. XX a. trečią ir šeštą dešimtmetį JAV vyko prieš „komunistus“ nukreipta raganų medžioklė, vien 1920 m. sausį buvo sulaikyta nuo 6000 iki 10 000 žmonių. Nors visais šiais atvejais buvo ieškoma žmonių, kurie esą tarnavo išorės priešui ir ketino išduoti valstybę, vien tai, kad žmogus galvojo kitaip ar abejojo valstybės politikos kursu, buvo pagrindas apkaltinti jį išdavyste.
Net dabar individams priekaištaujama, kad jų mintys ar veiksmai esantys „anti-amerikietiški“, t. y. kad jų mąstysena nedera su įprastomis normomis, neatspindi amerikietiškos dvasios. Nepakantumas prasiveržia kitose pilietinėse valstybėse. Prancūzijoje musulmonų moksleivėms draudžiama dėvėti skarelę, vadinamąjį hidzabą, nes draudžiama mokykloje savo apranga viešai demonstruoti religinius įsitikinimus. Tokia vieša demonstracija esą prieštaraujanti sekuliaristiniams valstybės principams. Bet religijos laisvė reiškia teisę viešai rodyti savo religingumą, o ne tik už uždarų durų ir nuleistų užuolaidų. Šiuo atveju laicistų ir Le Peno šalininkų siekiai mažai skiriasi.
Gal gana apie tautinį ir pilietinį tautiškumą praeityje. Nėra reikalo mėginti nustatyti, kuris sukėlė daugiau gėrio ir blogio, juolab kad platūs apibendrinimai būtų netikslūs ir neinformatyvūs. Norėjau priminti, kad pilietinis tautiškumas turi savo ydų, kad jo istorija nėra nepriekaištinga.
Pilietinio tautiškumo trūkumai yra nutylimi, o etninio pabrėžiami. Lyginimai dažnai būna iškreipti, nes juodesni etninio tautiškumo momentai yra priešpriešinami garbingesniems pilietinio tautiškumo reiškiniams. Bet vienos tautiškumo rūšies tamsiosios apraiškos turi būti lyginamos su kitos rūšies juodosiomis dėmėmis, vienos privalumai su kitos teigiamomis savybėmis. Vertinimai turi būti sinchroniški. Jei žvelgiama į etninį nacionalizmą tarpukario metais, tai reikia jį lyginti su to paties laikotarpio, o ne XX a. pradžios ar pabaigos pilietiniu nacionalizmu, šitaip atsižvelgiant į laiko dvasią, kuri veikė ir tautos bei valstybės sampratas.
Vokiečių, kaip ir kitų tautų etninis nacionalizmas buvo vienoks XIX a. vidury, kitoks 1939 m. ir trečioks 2012 m. Be tvirtų ir įtikimų argumentų negalime laikyti vieno laikotarpio tautiškumo tos rūšies nacionalizmo esmės įkūnijimu, o kitus laikotarpius – nuklydimais nuo normos.
Kartais aiškinama, kad tikrasis pilietinis tautiškumas pradėjęs įsitvirtinti tik prieš penkiasdešimt metų, iki tol pilietinės valstybės esą nebuvę. Nors JAV, Prancūzija ir kitos šalys leisdavo imigrantams įgyti pilietybę be didesnių sąlygų ir suvaržymų, jos nepripažindavusios multikultūrizmo principų ir panašiai kaip etininės valstybės pirmenybę ir privilegijas teikdavusios pagrindinės tautos nariams.
Šių šalių vykdyta mažumų diskriminacija ir marginalizacija esančios svetimos dabarties pilietinėms valstybėms ir negalinčios būti laikomos pilietinio tautiškumo ydomis. Tikrasis pilietinis tautiškumas esąs naujas reiškinys, kurį reikia vertinti pagal jo paties privalumus ir trūkumus, neprimetant jam savo pirmtakų nuodėmių.
Tačiau nevalia taip lengvai atsiriboti nuo praeities paskelbiant, kad išsivystė naujas unikalių ypatybių turintis tautiškumas. Į tai nesigilinant pakaks pastebėti, kad pilietinis tautiškumas ne nukrito iš giedro dangaus, o buvo veikiamas savo laiko dvasios, platesnių pokyčių visuomenėje ir žmonių galvojime. Tie pokyčiai veikė ir etninį tautiškumą. Jei tie patys standartai taikomi etniniam tautiškumui, jei daugiau reikšmės suteikiama dabartinėms jo apraiškoms ir pastarųjų 50 metų metamorfozėms, o ne gilesnei praeičiai, tai etninis nacionalizmas nebeatrodo toks grėsmingas.
