Juoda dėmė Europos žemėlapyje
Yra viena tokia problema, kurią visi mato, bet niekas nekalba – Lietuvos miestelių ir gyvenviečių gatvės vakarais paskęsta tamsoje. Kaip bežiūrėsi – ar iš kosmoso, ar pagal statistiką – mūsų šalis yra juoda dėmė Europos žemėlapyje. Lietuvoje vienam gyventojui gatvių šviestuvų tenka nuo 2 iki 2,5 karto mažiau nei Europoje. O ir tie patys šviestuvai nakčiai dažnai išjungiami – reikia taupyti, nepleškinsi juk elektros.
Toliau – dar tamsiau. Paaiškėjo, kad Lietuva yra įsipareigojusi laikytis europinio gatvių apšvietimo standarto EN LST 13201. Niekas apie tokį turbūt net nėra girdėjęs. Pagrindinis jo reikalavimas – gatvės turi būti apšviestos tolygiai: kai eismas nėra intensyvus, jos gali būti apšviestos ir minimaliu režimu, tačiau turi būti apšviestos.
Tuo tarpu lietuviai nesismulkina – išjungia kas antrą šviestuvą arba visus iš karto. Arba šviesu-tamsu arba tik tamsu. Welcome to Lithuania.
Lietuvoje vienam gyventojui gatvių šviestuvų tenka nuo 2 iki 2,5 karto mažiau nei Europoje. O ir tie patys šviestuvai nakčiai dažnai išjungiami – reikia taupyti, nepleškinsi juk elektros.
Ką daryti? Pradėjus analizuoti gatvių apšvietimą reglamentuojančius teisės aktus, paaiškėjo, kad nėra nei vienos valstybinės institucijos ar jos padalinio, atsakingo už gatvių apšvietimo kokybę. Energetikos, Aplinkos, Susisiekimo ministerijos, a-uuu.
Kur kreiptis, kas gali patarti, kaip kokybiškai apšviesti gatves? Niekas nežino. Viskas palikta savivaldybėms, kurios ūkvedžiai žino tik tai, kad reikia taupyti – vadinasi, šviesą išjungti. Ir ne kitaip.
Gatvių apšvietimo tinklai mena sovietmetį
O dabar pereikime prie ambicingosios problemos dalies.
Prieš 15–40 metų įrengtas gatvių apšvietimo tinklas dažnai netenkina nei šiandienos, juolab, ateities poreikių, nes per tą laiką keitėsi miestai, gatvių plotis, intensyvėjo eismas. Šviestuvus laikančios atramos dažnai būna per toli nuo apšviečiamų gatvių, o tarpai tarp atramų – per dideli, kad gatvių apšvietimas būtų tolygus.
Be to, daugelyje miestelių gatvių šviestuvai pakabinti ant senų betoninių elektros skirstymo stulpų, kurie pastatyti nebūtinai šalia gatvės. Toks chaotiškas yra gatvių apšvietimo paveldas.
Kad pasiektume europinius gatvių apšvietimo standartus, svarbiausias kurių yra gatvių apšvietimo tolygumas, reikia nemažų investicijų. Pirmosios ES fondų lėšos jau pasiekė Lietuvą ir yra prieinamos kiekvienai savivaldybei.
Gatvių apšvietimo renovacija turi būti vertinama iš esmės ir apimti visus gatvių apšvietimo sistemos elementus: atramas, kabelius, šviestuvus ir valdymo spintas.
Bet kai nežinai, kaip turi būti apšviesta gatvė, kas yra europinis gatvių apšvietimo standartas EN LST 13201, savivaldybių specialistams belieka gatvių apšvietimo sistemas modernizuoti taip, kaip jie supranta – pakeisti šviestuvus taupesniais, o dar didesnį energijos taupymo efektą pasiekti išjungiant kas antrą šviestuvą.
Tuomet gatvės tampa šviesių ir tamsių dėmių deriniu, vadinamuoju zebru, kas itin kenkia eismo saugumui. Pasaka be pabaigos – modernizuok, kiek nori, bet įprotis išjungti šviesą vis tiek ima viršų.
Renovuoti reikia ne tik daugiabučius
Tai ką, ponas, patarsit? Patarimas galėtų skambėti taip – gatvių apšvietimo tinklo renovacijai reikėtų skirti tokį pat dėmesį, kaip ir daugiabučių namų atnaujinimui. Todėl gatvių apšvietimo renovacija turi būti vertinama iš esmės ir apimti visus gatvių apšvietimo sistemos elementus: atramas, kabelius, šviestuvus ir valdymo spintas.
Kokybiškai naujo lygio gatvių apšvietimo sistema turėtų būti lanksti, centralizuota, nereikalaujanti vietinės priežiūros – tuomet šviestuvų nebereikės išjunginėti, jie patys žinos, kada ir kiek šviesti.
Štai jums ir strateginė ambicija – apšviesti Lietuvos miestelių ir gyvenviečių gatves. Pradžiai bent pagrindines. Dėl visuomenės gerbūvio, žmonių ir eismo saugumo. Ar tam mes dar nesame pribrendę?
TAIP PAT SKAITYKITE: Kęstutis Jauniškis: Kai nebėra strateginių ambicijų, belieka „Gilės“ projektas
