Viešpaties ženklas
Šventosios Dvasios pagavoje pranašas apie Jį tarė: „Jo vardas bus „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Jėzus tapo Dievo meilės ženklu kiekvienam žmogui, kuris Jį priima į savo širdį, kiekvienai šeimai, kuri brangina Jo šventą vardą, kiekvienai tautai, kuri gerbia Jo žinią.
Jėzus tapo Dievo meilės ženklu kiekvienam žmogui, kuris Jį priima į savo širdį.
Džiugu sveikinti jus, brangieji, sulaukus Šv. Kalėdų šventės! Šiemet per Kalėdas lankydami prakartėles bažnyčiose ir sveikindami gimusį Jėzų, prisiminkime, jog pirmoji prakartėlė buvo įrengta lygiai prieš 800 metų Greče, Italijoje. 1223 m. jos idėją pasauliui padovanojęs šv. Pranciškus Asyžietis troško, kad prakartėlė taptų Viešpaties artumo ženklu kiekvienam žvelgiančiam į Dieviškojo Kūdikio veidą.
Dangaus ir Žemės Kūrėjas pažvelgė į žmogų Betliejaus Kūdikio šypsena, guosdamas žmones, išsiilgusius Jo aplankymo meto. Kūrėjas apsisprendė tapti dovana žmogui, kuris ilgus amžius žvalgėsi į bekraštį, žvaigždėmis nusėtą dangų ir meldė Jo apsilankymo meto.
Popiežius Benediktas XVI vienoje Kalėdų nakties homilijoje sakė: „Dievas yra toks didis, kad gali tapti mažas. Dievas yra toks galingas, kad gali pasidaryti pažeidžiamas ir ateiti pas mus kaip negebantis apsiginti kūdikis, kad mes galėtume jį mylėti. Dievas yra toks geras, kad gali atsisakyti savo dieviškojo spindesio ir nužengti į tvartą, kad galėtume jį rasti ir kad jo gerumas galėtų mus paliesti, kad jis galėtų mums atsiduoti ir tęsti savo darbą per mus“ (2005 m. Kalėdų nakties Mišių homilija).
Dievas yra toks didis, kad gali tapti mažas.
Kiekviename kūdikyje spindi Dievo šlovė. Tai Dievo meilės ženklas. Kūdikio akyse matome šviesą, nuostabą keliančią gyvybės dovaną. Kiekvienas vaikas, ateinantis į šį pasaulį, primena įsikūnijusio Dievo slėpinį ir kviečia mus atsiliepti su meile priimant gyvybės dovaną.
Žmogus yra pakviestas į meilės mainus, kuriuose jis tampa gyvybės slėpinio bendradarbiu. Betliejaus Kūdikis yra Viešpaties ženklas žmonijai – Jis yra arti ir kviečia mus atsiliepti meilės bendrystei. Apie tai apaštalas Paulius sako: „...pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms“ (Tit 3, 4).
Kaip šis ženklas mus kalbina šiandien?
Esame žmonės, kurie dažnai atsiejame Dievo Įsikūnijimo slėpinį nuo savo konkretaus gyvenimo. O jis kalba apie apčiuopiamą, konkretų ir praktišką veiksmą mūsų kasdienybėje. Tai ryškiai pasireiškia, kaip mes matome kitus žmones, kaip rūpinamės vargšais, kaip padedame augti vaikams.
Vienas iškiliausių mūsų amžiaus intelektualų Jonathanas Sacksas savo knygoje „Moralė. Bendrasis gėris permainų laikais“ aprašė savo susitikimą su būreliu aštuoniolikmečių jaunuolių, įstatymo pažeidėjų, namuose, kur jiems buvo suteiktas paskutinis šansas pasitaisyti. Visi jie buvo iš iširusių, o dauguma – iš smurtaujančių šeimų. Dar kartą nusikaltę jie būtų siunčiami į kalėjimą. Autorius sako: „Kai pamėginau pašnekinti juos apie vaikystę, visi atsisakė kalbėti, nes jautėsi ištikimi savo šeimoms. Todėl aš kreipiausi kitaip. Pasakiau: „Vieną dieną turėsite vaikų. Kokie tėvai norėtumėte būti?“ O tada jie apsiverkė. Ir pasakė maždaug taip: „Būčiau griežtas tėvas, bet pasistengčiau, kad būtų taisyklės, o kai tik vaikui prireiktų, būčiau šalia“ (p. 81).
Šie jaunuoliai tiksliai atliepė tai, ką teologija moko apie mūsų Dangaus Tėvą. Jis švelnus ir gailestingas, visada pasiruošęs būti šalia žmogaus. Tačiau Dievas nenuolaidžiauja mums, kalba apie svarbias gyvenimo taisykles ir įspėja, kad meilė Jam yra tiesiogiai susijusi su meile kitam žmogui. O meilė susijusi su tiesa, apie kurią skelbia Dievo Žodis ir kuri atpažįstama žmogaus protu kaip prigimtinis įstatymas.
Evangelistas Jonas sako: „Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais“ (Jn 1, 12). Priimti Dievą, įžengusį į mūsų tarpą, reiškia gauti galią iš aukštybių, pagalbą tapti žmonėmis, kuriais norime būti, kokie svajojame tapti ir kokius mus nori matyti mūsų šeimos, mūsų visuomenė. Tai reiškia tapti geriausia savęs versija, kitaip tariant, tapti šventais, pilnatviškais žmonėmis.
Šiandien turime daug trukdžių susikaupti maldai, ateiti į Šventąsias Mišias, atsiversti Šventąjį Raštą. O tada prarandame ir galią bei džiaugsmą būti Dievo vaikais. Kūrėjas mus kalbina į savo bendrystę, skatina domėtis kitu žmogumi ir bendruoju gėriu. Esame kviečiami atsiliepti į Dievo kalbinimą, į tą švelnų ir kartu tvirtą balsą. Mums reikalingas konkretus ir aiškus apsisprendimas priimti Dievą į savo širdį ir leistis Jo vedamiems.
Popiežius Pranciškus prieš keletą metų Kalėdų proga kalbėjo: „Kūdikis ėdžiose yra ženklas mums, kad vestų mus per gyvenimą. Betliejuje, kurio pavadinimas reiškia „Duonos namai“, Dievas guli ėdžiose, tarsi primindamas mums, kad, norint gyventi, Jis mums reikalingas kaip duona, kurią valgome. Mums reikia būti pripildytiems Jo laisvos, neišsenkančios ir konkrečios meilės. Kaip dažnai vietoj to, trokšdami pramogų, sėkmės ir žemiškų malonumų, maitiname gyvenimą maistu, kuris nepasotina ir palieka mus tuščius viduje!“ (2020 m. Kalėdų nakties homilija).
Dievas tapo dovana žmonijai
Brangūs broliai ir seserys! Kalėdos mums primena, kad Dievas tapo dovana žmonijai. Dovanojama dovana yra tam, kad gaunantysis ją priimtų. Kitaip dovana netenka prasmės. Dovanos esmė yra davimas ir priėmimas.
Prakalbinęs žmogų savo gimimu, Jis laukia, kol mes priimsime Jį.
Dievas norėjo nustebinti žmoniją savo meile. Prakalbinęs žmogų savo gimimu, Jis laukia, kol mes priimsime Jį. Dievas norėjo pasidalyti su žmogumi savo meilės džiaugsmu. Kalėdos tampa mums Viešpaties ženklu, primenančiu Jo artumą ir kvietimą atsiliepti.
Šiandien, kai pasaulį drasko įvairūs neramumai, karo Ukrainoje ir Šventojoje Žemėje drama, pasiryžkime būti ramybės nešėjais savo aplinkoje. Mokykimės kasdien konkrečiais veiksmais įkūnyti meilę savo šeimose, dovanoti Dievo vaikų širdis savo Tėvynei. Teišsipildo ir mūsų gyvenime psalmės žodžiai: „Šviesa teka teisiajam, džiaugsmas – doros širdies žmogui“ (Ps 97, 11).
Su Šventomis Kalėdomis!
+Kęstutis Kėvalas
