„Kiek žinau, ponia N.Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti Kedytę, jei Kedytė pati su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“, – nemirksėdama išpoškino valstybės vadovė.
Prezidentė pokštauja? Bando nustatyti, kiek promilių sveiko proto dar liko tautos smegenyse? Kažko nesupratome?
Teisėja N.Venckienė antrą kartą sąmoningai neįvykdė teismo sprendimo, bet jai vėl ne tik plaukas nenukrito nuo galvos, bet dar ir pati prezidentė jos sąjungininke tapo. Tik todėl turėtume tikėti, kad N.Venckienė teismo sprendimą vis tiek vykdo. Kodėl privalome pyktis su sveiku protu, rodyti nepagarbą teisinei valstybei? Kad taip įpratome per pastaruosius pustrečių metų?
Tikim. Ten, kur reikia. Dar labiau ten, kur nereikia. Tačiau, kaip tikėti šiuo atveju, kai net Garliavos rūstautojai netiki savo sąjungininke prezidente šaukdami: „Neatiduosim mergaitės motinai!“
Prezidentė pokštauja? Bando nustatyti, kiek promilių sveiko proto dar liko tautos smegenyse? Kažko nesupratome?
Prezidentė rūpinasi vargše mergaite, jai šventas vaiko noras? Gražu. Bet prezidentė – ne kaimo močiutė, žiūrinti vienintelę iš tokių močiučių baimių reitingus auginančią TV šou laidą apie pedofilų sąmokslą, o tautos išrinkta lyderė, turinti krūvą patarėjų, galinti, jei tik reikia, net ir po vidurnakčio kreiptis pagalbos į Teisingumo ministeriją, vaikų psichiatrus, teisės profesorius ir policiją.
Tai ar gali ir, ar bent turi teisę valstybės prezidentė naiviai tikėti, kad maža mergaitė, jau ketverius metus užspeista ugningai nusiteikusios savo tetos ir gausybės tokių pat aršių tetulių, vis dar pasikliauja savo norais ir nuomone, su kuo jai gyventi?
Mergaitės nuomonė iš tiesų yra svarbi. Bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai. Per televiziją rodomi vaiko rašteliai, kuriuose mergaitė sako, kad ji nori gyventi su teta, o ne su motina, kol kas gali būti vertinami tik kaip įkalčiai vaiko užgrobimo ir jo užvaldymo byloje.
Prisiminkime austrės mergaitės N.Kampusch istoriją. Po pagrobimo ji ne kartą per ilgus įkalinimo metus galėjo ištrūkti iš pagrobėjo nagų, bet to nepadarė. Net ir suaugusiems žmonėms, pakliuvusiems į teroristų rankas, per kelias dienas išsivysto vadinamasis Stokholmo sindromas, todėl jie dažnai stoja pagrobėjų pusėn. Taip net suaugusiam žmogui diktuoja išlikimo instinktas. Ką kalbėti apie mažą mergaitę, kuri jau ketverius metus yra teisėjos ir visos Kedžių giminės vaizdinių įkaitė.
N.Venckienė – ne teroristė, o teisėja! Taip, nepasiginčysi. Vis dėlto, kaip tada kvalifikuoti demokratinės valstybės teisėją, kuri šlovina žmonių žudymą, viešai iškeikia savo kolegas ir dar sąmoningai nevykdo teismo sprendimų? Terminas lyg ir dar nenukaltas, bet jei kas čia įžvelgtų net valstybinio terorizmo požymių, stiprių kontrargumentų irgi būtų nelengva rasti.
Mergaitės nuomonė iš tiesų yra svarbi. Bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai.
Jei taip, tai kas tada privertė prezidentę atvirai stoti N.Venckienės pusėn? Kodėl valstybės vadovė, iš pat pradžių vengusi teisiškai įvertinti aiškiai nederamą viešą teisėjos elgesį, dabar pati stoja jos pusėn, taip ragindama piliečius nesilaikyti įstatymų?
Nori įtikti miniai? Bet pastaruoju metu tautos nuomonė nebėra tokia vienareikšmė, kokia buvo šios kraupios istorijos pradžioje. Taigi vargu ar tai tik įprastas D.Grybauskaitės noras būti liaupsinamai. Sielų artumas su N.Venckiene? Nemokėjimas prisipažinti klydus?
Neturėtume spėlioti. Valstybės prezidentas, duodamas priesaiką tautai, kartu pasižada skrupulingai vykdyti įstatymus ir būti visiems lygiai teisingas. Kokį kelią, kartu su Garliavos minia ir teisėja N.Venckiene stojusi kraupiai žaisti iš vaiko likimo, prezidentė siūlo Lietuvai?
„Mums nesuprantama, kaip vieninteliu teisėtu keliu sprendžiant šį ginčą, yra paminamos teisinės valstybės pamatinės vertybės, reiškiamas abejingumas demonstruojamam akivaizdžiam teisės negerbimui. Atkreipiame dėmesį, kad situacija, teisiniu požiūriu, yra vienareikšmė – vykdytinas teismo sprendimas nėra vykdomas, o jo nevykdymo priežastys, teisiniu požiūriu, yra visiškai nepagrįstos“, – ryžosi konfrontacijai su D.Grybauskaite Lietuvos teisininkų draugija.
Na, ir kas ta draugija prieš Lietuvos prezidentę. Regis, niekas. Taigi, situacija yra dar pavojingesnė, nes sąmoningai ar ne, bet prezidentė stumia visuomenę į XVII–XVIII a. bajorų respublikos anarchijos laikus. Būtent tais laikais teismo bausmė bajorams nieko nereiškė, nes teismo sprendimą įvykdyti dažniausiai turėdavo nukentėjusioji pusė. Taip, kaip ir pasiūlė L.Stankūnaitei mūsų karalienė Saulė.
Tais anarchijos laikais, kurie baigėsi laisvės praradimu ir valstybės išdraskymu, išgarsėjo toks „dievobaimingas žmogus“ S.Laschas, kuris net 200 kartų už akių buvo nuteistas, bet taip ir nesulaukė nė vienos bausmės, nors visą tą laiką jis atvirai gyveno savo dvare. Nukentėjusieji neturėjo jėgų įvykdyti teisingumo. Pavyzdys, kuriuo seka N.Venckienė iš Garliavos.
Prezidentė stumia visuomenę į XVII–XVIII a. bajorų respublikos anarchijos laikus. Būtent tais laikais teismo bausmė bajorams nieko nereiškė, nes teismo sprendimą įvykdyti dažniausiai turėdavo nukentėjusioji pusė.
O L.Stankūnaitė, jei tik vadovautųsi prezidentės žodžiais, matyt, turėtų surinkti gausesnę nei Garliavoje šventais paveikslais ginkluotą minią ir jos pagalba įvykdyti Kėdainių teismo sprendimą. Taip, kaip 1660 metais tai padarė būsimasis Lenkijos ir Lietuvos karalius Jonas Sobieskis, kuriam karalius paskyrė žemes ties Belzu, bet buvusi savininkė jų nė už ką nesutiko užleisti. Kai J.Sobieskiui nusibodo bylinėtis, jis su 300 husarų apsupo namą, išvijo iš jo tų laikų N.Venckienę ir įsikėlė į jį pats.
Norite taip gyventi? Norite bajorų respublikos anarchijos, tik be bajorų? Jau turime. Ne tik Garliavoje. Vyriausybė rimtu veidu ieško būdų, kaip išsaugoti beveik 40 neteisėtų statinių Neringoje, kuriuos teismai nusprendė nugriauti. O kam? Tegu stovi. Kaip teisinės valstybės griovimo paminklai. Juk tokie garsūs ir tokie turtingi vyrai Neringoje juos neteisėtai pastatė.
Nuo šiol vykdysim tik tuos teismų sprendimus, kurie mums, ar bent jau prezidentei, patinka. O tuos, kurie Jai nepatinka, tegu įvykdo patys nukentėjusieji. Jei tik turės smarvės tai padaryti, žinoma. Kam tie alimentai už vaikus, jei jų motinos negali buvusių vyrų prigriebti su pistoletu rankoje? Kam tie antstoliai? Juk net pati prezidentė taip supranta įstatymų viršenybę: nori sulaukti teismo sprendimo įvykdymo – pasidaryk pats.
„Meilė Lietuvai įgauna vis keistesnes formas ir tampa vis įmantresnių manipuliacijų objektu. Prievarta ir apgaule XX a. viduryje patekę į totalitarinės valstybės glėbį, patyrę daug smurto iš anos sistemos, mes tarsi patys tapome prievartos kultūros rėmėjais ir jau nebemokame gyventi be prievartos. Nė vienas bandymas valstybės politikos lygiu nutraukti užburtą smurto ratą ir sustabdyti bent jau smurto naudojimą auklėjant vaikus dar nepavyko. Iš kai kurių Seimo narių net pasigirdo skambių frazių apie smurtą kaip kultūrinį tautos paveldą“, – Sausio 13-ąją Seime liūdnai konstatavo laisvės gynėjo A.Povilaičio, kritusio nuo okupantų kulkų 1991-ųjų sausį, sūnus Robertas.
R.Povilaitis bandė mus priversti atsitokėti, turėtų „būti gėda visiems, kai valstybės institucijos nesugeba išlaisvinti vaiko, patiriančio akivaizdžią psichologinę suaugusiųjų prievartą, nes kaip kitaip galėtume pavadinti ciniškus suaugusių žmonių žaidimus, įkalinusius vaiką ir pavertus jį savo interesų įkaitu?“
Tik ar kas nors išgirdo šiuos jauno žmogaus, kurio tėvas paaukojo gyvybę už Lietuvos laisvę, žodžius?
R.Povilaičio kalbos pabaigą apie Rusijos slepiamus karo nusikaltėlius, apie gėdingą Austrijos elgesį, kuri atsisakė Lietuvai išduoti Sausio 13-osios žudynes vykdžiusį KGB pulkininką, citavo visos televizijos. Bet tai, ką R.Povilaitis kalbėjo apie mūsų valstybę, mūsų Seimą ir mūsų visuomenę, dauguma tyliai praleido pro ausis. Turėjo būti gėda, bet nebuvo. Net ir valstybės prezidentei.
