Panašiomis žinutėmis dalijosi merginos ir moterys tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Rodosi, klimatas pagaliau keičiasi: moterų balsas girdimas ir gerbiamas vis labiau, per pasaulį nuvilnijusi #metoo banga pagaliau priverčia į seksualinį smurtą žiūrėti rimtai, „Times“ žurnalo viršelyje puikuojasi moterys.
Tačiau netikėtai pamačius politikės, buvusios Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės pasisakymą feisbuke apie tai, kaip moterų diskriminacija neegzistuojanti ir kaip mums užtenka „pasirinkti būti laimingoms“, nusviro rankos.
„Turbūt visai iškrisiu iš šios dienos konteksto, tačiau savo gyvenime niekada nepatyriau jokių problemų dėl to, kad esu moteris. Niekada apie tai net nebūčiau susimąsčiusi, jei ne kalbos per radiją ar straipsniai spaudoje. Atvirkščiai, kai 1990 metais Sąjūdžio banga atnešė į pirmuosius laisvus rinkimus, mane iš kandidatų būrio išskirdavo pozityviai: „Už tą moterį!“ Tai girdėdavau sakant Pasvalio krašto kaimuose.
Augau su dviem broliais. Tėvai vienodai visiems trims brėžė ateitį – mokslas, mokslas, mokslas. Ačiū jiems. Į barus, būdama moksleivė, nevaikščiojau, po svetimus butus dėl būsimos karjeros – tuo labiau.
Politikoje buvau kartu su puikiais lyderiais, kurie tik skatino eiti pirmyn. Vytautas Landsbergis 1999 metais pasiūlė tapti jo pavaduotoja partijoje ir Seime, o Andrius Kubilius drąsino tapti Krašto apsaugos ministre.
Man atrodo, kad didelė dalis bėdų yra žmogaus mąstyme – nesvarbu, vyras tu ar moteris.
Jei niekada negalvoji, kad esi vargšė diskriminuojama moteris, tai niekas tavęs ir nediskriminuos.
Reikia mokėti būti laimingu. Todėl būkim“, – rašė politikė.
Taip vienu neatsakingu mostu R.Juknevičienė paneigė moterų problemas („Aš asmeniškai nesusiduriu su diskriminacija, vadinasi, to nėra“), pasityčiojo iš #metoo judėjimo ir seksualinį smurtą patiriančių moterų („Aš po barus ir svetimus butus nevaikščiojau, tad man nieko ir nenutiko“), pajuokė moterų pastangas apie patiriamą diskriminaciją ir smurtą kalbėti viešai (man užtenka tiesiog negalvoti, kad esu „vargšė“) ir sumenkino moterų patiriamą neteisybę („reikia mokėti būti laimingu“).
Negana to, toliau komentaruose R.Juknevičienė išreiškė abejonę, kad vyrų ir moterų atlyginimai vis dar skiriasi moterų nenaudai („Kur čia taip?“) ir pasidalijo Margaret Thatcher citata apie nenorą solidarizuotis su feminizmo judėjimu: žinia, visuomenė turėtų funkcionuoti meritokratijos principu – gražus sentimentas, tačiau tarp to, kas „turėtų būti“, ir to, kas yra, vis dar didžiulis skirtumas. Galiausiai politikė paragino lietuves džiaugtis, jog negimė Afganistane, mat ten moterų dalia kur kas sunkesnė.
Ką gi, jei jau reikia lyginti Lietuvą su Afganistanu, kad pasijustum geriau, darosi išties liūdna. Be galo norėtųsi R.Juknevičienei priminti statistiką: Eurostat duomenimis, visoje Europos Sąjungoje moterys uždirba vidutiniškai 16% mažiau, nei vyrai (Lietuvoje šis skaičius – 14%). Nuo smurto šeimoje – nužudymų, seksualinio smurto, stipraus ir nestipraus sveikatos sutrikdymo – 2016 metais kentėjo per 4100 moterų (iškvietimų dėl smurto šeimoje kasmet būna beveik 30 000), ir svarbu paminėti, jog tai – tik užregistruoti atvejai. Pasaulinės statistikos duomenimis, beveik pusė visų nužudytų moterų žūva nuo savo vyrų ir gyvenimo draugų rankos, tuo tarpu iš visų nužudytų vyrų nuo artimųjų žūva vos 6%. Moterys ir mergaitės sudaro 71% visų prekybos žmonėmis aukų.
Bet grįžkime prie Lietuvos realijų: čia moterų pensijos vis dar 18% mažesnės nei vyrų, ir garbaus amžiaus moterys atsiduria ties skurdo riba kur kas dažniau (29% pensinio amžiaus moterų balansuoja ties skurdo riba, o vyrų – 15%). Net 78% moterų Lietuvoje eina motinystės atostogų, o tėvystės atostogoms išsiruošia vos 22 procentai vyrų. Vadovaujančiose privataus sektoriaus pozicijose 2016 m. buvo vos 34% moterų.
Dalia Grybauskaitė Kovo 8-ajai neskyrė apskritai jokio dėmesio, o štai R.Juknevičienė nusprendė pasidalinti nejautria ir paviršutiniška žinute.
Ir tai – tik statistikos duomenys. Nesuskaičiuojamos moterų istorijos apie seksualinį priekabiavimą, smurtą ir patyčias darbe, universitetuose, politikoje, atkaklus mūsų visuomenės įsitikinimas, jog lyčių vaidmenys – tai biologinė realybė, jog vis dar egzistuoja „moteriški“ ir „vyriški“ darbai, netolygus namų ruošos ir vaikų priežiūros darbų pasiskirstymas, tikėjimas, jog seksualinį smurtą patyrusi moteris dėl to kalta pati, lesbiečių santykių diskriminavimas ir patyčios, moters vertinimas visų pirma pagal išvaizdą, moterų laikymas „antrarūšiais“ žmonėmis – visa tai ir dar daugiau viduramžiškų stereotipų bei patiriamo išnaudojimo vien statistika išmatuoti kol kas, deja, neįmanoma.
Tačiau R.Juknevičienės įsitikinimu, visa tai galima išspręsti paprastai – tiesiog pasirinkime būti laimingomis!
Keista, skaudu ir liūdna, kad tokioje pozicijoje esantis ir taip mokslo bei išsilavinimo svarbą pabrėžiantis žmogus Kovo 8-osios proga nesugebėjo pažvelgti giliau, pasitelkti empatijos ir pasiųsti prasmingesnės žinutės.
Ispanės Tarptautinę moters dieną pažymėjo masiniu streiku: 5,3 milijono Ispanijos moterų tą dieną išėjo į gatves, reikalaudamos visuomenės, laisvos nuo seksizmo, moterų priespaudos ir smurto. Masiniai streikai vyko Madride, Bilbao, Valensijoje... Ispanes palaikė jų profesinės sąjungos, TV ir radijo vedėjos, Madrido ir Barselonos miestų merės, žymios politikės. Tuo tarpu Dalia Grybauskaitė Kovo 8-ajai neskyrė apskritai jokio dėmesio, o štai R.Juknevičienė nusprendė pasidalinti nejautria ir paviršutiniška žinute.
Vis dėlto norėtųsi tikėti, kad apvytusių tulpių ir nevykusių juokelių laikai pagaliau eina į pabaigą, ir jog 2019-aisias kovo 8-oji pagaliau bus švenčiama su seserystės, solidarumo ir bendrystės principais.
