Taip, tai viso labo dainų konkursas, bet mes varžomės ne tik Eurovizijoje. Atvirame pasaulyje kovojame dėl visko – tiesioginių užsienio investicijų, ES milijardų, aukštesnių vietų tarptautinėse lentelėse ir palankesnių vertinimų, kurie padeda pigiau pasiskolinti. Naujausiais duomenimis, pasaulyje užimame 44 vietą (iš 142 valstybių) pagal konkurencingumą. Geroji žinia – per metus pakilome iš 47-osios, o latvius palikome 64 vietoje. Blogoji žinia – estai yra trisdešimt treti. Dar liūdnesni dalykai lenda atidžiau pažvelgus į šį tyrimą. Bene šiurpiausias rodiklis: našta, kurią sukuria valstybės kišimasis į verslo santykius. Pagal šį rodiklį mūsų šalis – 111 vietoje. O kurgi estai? Keturioliktoje!
Apie tai ir daug ką kitą šiandien kalbėta Lietuvos konkurencingumo forume, sušauktame verslininkų iniciatyva. Į renginį Vyriausybės rūmuose užsuko ir vienas kitas valdžios atstovas. Bet politikai – tokia jau padermė: jie ateina pakalbėti, o ne klausyti. Todėl neįpusėjus renginiui forumas tapo tiesiog dar vienu akademiniu monolog. Žmonės dalijosi vertingomis mintimis, tačiau jų negirdėjo tie, kurie priima politinius sprendimus.
Kaip simboliška: apie Lietuvos konkurencingumą pasaulinėse rinkose, verslo ir valdžios įdirbį buvo diskutuojama tuo pačiu metu, kai kitame Gedimino prospekto gale Seimo nariai baigė derinti pozicijas dėl naujų mokesčių vidaus rinkos dalyviams – kitaip tariant, visiems mums.
Kaip visi žinome, būna trijų rūšių klaidinanti informacija melas, šventas melas ir statistika. O, kaip mikliais skaičiais žongliravo kai kurie valdžios atstovais! „Cirque du Soleil“ artistams toli iki tokių aukštumų. Ar žinote, kad Lietuva – tarp pasaulinių lyderių pagal mobiliojo ryšio sklaidą, plačiajuosčio interneto greitį, menkas terorizmo ir maliarijos grėsmes verslui, visuomenės išsilavinimą. Visur – pirmas arba antras dešimtukas. Tiesiog puiku. Ypač – kai apie šalies pažangą iš forumo tribūnos kalba brandesni politikai, valdžios postuose buvę ne vieną ir ne dvi kadencijas, ir neplanuojantys jų apleisti ateityje, kas belaimėtų rinkimus.
Aštuoni nuošimčiai tautos serga net ne sezonine, o chroniška depresija, tačiau rimtai gydyti jos niekas nesiruošia
Bet ten, kur reikalai priklauso jau nuo tiesioginių valdžios veiksmų ar neveikimo – situacija bloga. Tiesa, šie ponai tų skaičių apdairiai neminėjo. Neefektyvus valstybės valdymas ir biurokratija, mokesčių dydis ir jų valdymas, aukštas korupcijos lygis, nesureguliuota darbo teisė. Tai – didžiausios problemos, stumiančios valstybę žemyn šiose lentelėse. Būtent tai dažniausiai atbaido užsienio investuotojus ir verčia griežti dantimis vietos verslą.
Tačiau juk ne dėl vietos reitingų lentelėse dirbame. Ne konkurencingumo koeficientas, o pats nykstantis tautos konkurencingumas yra esmė.
Metai po metų šiame dideliame ir negailestingame konkurse nuosekliai mažėja lietuvių pasitikėjimas bet kuo, susijusiu su jų pačių valstybe ir apskritai tikėjimas kuo nors iš principo.
Neseniai atliktos visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, beveik 80 proc. šalies gyventojų yra nusivylę savo tėvyne, beveik visomis valdžios institucijomis, darbdaviais ir apskritai gyvenimu, nors jis pagal objektyvius kriterijus daugumai yra geresnis, nei prieš 10 ar 20 metų. Kitaip tariant, aštuoni nuošimčiai tautos serga net ne sezonine, o chroniška depresija. Tačiau rimtai gydyti jos niekas nesiruošia: galima tikėtis nebent krakmolo tablečių, ilgą laiką skiriamų ligoniui tikintis sulaukti placebo efekto.
Kitas iškalbingas skaičius – 80 procentų medalininkų iš Lietuvos mokyklų po viduriniojo mokslo studijų išvyksta mokytis į užsienį. Ar jie grįš? Kas ten žino. Taip pat sunku vienareikšmiškai vertinti ir pačią emigraciją: išvykę svetur ir namo siunčiantys pinigus lietuviai dažnai prisideda prie tėvynės gerovės labiau, nei pasilikę ir vegetuojantys iš valdiškų išmokų.
Svarbu ne tai, o bendra tendencija. Ši laisva šalis tampa vis mažiau patraukli savo pačios žmonėms – štai kur didžiausias pralaimėjimas. Mažai tautai be mineralinių išteklių ir valiutos atsargų šioje žaibiškos informacinės plėtros ir aršios tarptautinės konkurencijos eroje tai yra rimtas pavojaus signalas. Tokia jau senokai kaukianti sirena, prie kurio zvimbimo jau įpratome ir beveik nebegirdime.
Niekam nepatinka pralaimėti. Nei krepšinio čempionate, nei dainų festivalyje. Tačiau sprendžiant iš šios dienos valdžios susitarimo būtent tokiais būdais lopyti kiaurą biudžeto katilą, galime manyti, kad ateityje bus ir daugiau Lietuvos pralaimėjimų. Skaudesnių nei Eurovizijoje.
