Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė, kalbėdama apie mūsų santykius su kaimynine valstybe teigė, kad juose geriau daryti pauzę nei bandyti taisyti tai, kas nepataisoma. Tačiau ką pastebėtume atidžiau panagrinėję viešai prieinamus pranešimus spaudai? Ogi tai, kad pastaruosius dvejus metus Lietuvos viešosios diplomatijos pagrindinė komunikacijos strategija aštriausių dvišalių momentų metu ir buvo tyla arba pauzė, bylojanti apie Lietuvos institucijų nepasirengimą reaguoti į tam tikras situacijas.
Nors liaudies išmintis byloja, kad tyla – gera byla, šiuo atveju tai visai netinka. Juk būtent viešosios diplomatijos vaidmuo ir yra malšinti krizės daromą žalą, kitaip tariant, aiškinti mūsų šalies poziciją, politinius sprendimus ir pan. Pastaruosius dvejus metus viešojoje erdvėje galima rasti publikacijų, kuriose santykiai tarp šių dviejų šalių yra įvardijami kaip kriziniai. Šis įvardijimas paskutiniu dvejų metų laikotarpiu vis stiprėja. Šiame kontekste išauga viešosios diplomatijos institucijų vaidmuo. Pasitelkusios tiek privačiose, tiek valstybinėse organizacijose taikomas komunikacijos strategijas ir modelius krizėms valdyti, jos gali mažinti krizės daromą žalą. O šiuo atveju bandyti išvengti ir didesnės neigiamos įtakos dvišaliams santykiams ir valstybių pasitikėjimui.
Tad padėtis dvišaliuose santykiuose evoliucionavo į blogąją pusę ne be dviejų viešąja diplomatija užsiimančių institucijų – Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) ir ambasados Varšuvoje – indėlio. O tiksliau „kiaulę pakišo“ tai, kad šios dvi institucijos didžiausios įtampos etapuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose it gelbėjimosi rato griebėsi „Tylos“ strategijos, ja prisidengdamos tada, kai neturėjo pasiteisinimo tam, kad iki šiol net komunikacijos pagrindų dar neišmoko.
Ištikus krizei institucijos tarsi atsiduria po padidinamuoju stiklu – laukiama atsakymų į nerimą keliančius klausimus, todėl šios strategijos patariama vengti, kai kalbama apie viešajam sektoriui priklausančias institucijas bei viešą komunikaciją. Dar daugiau – institucijų tyla sukuria nepasitikėjimą, nežinomybę, pasyvumą visuomenės akyse, kuri per krizes tikisi atvirkštinio elgesio: ryžtingų, užtikrintų bei aktyvių veiksmų. Pasirinkus šią strategiją ne tik gali būti sudėtinga išspręsti problemą, tačiau padėtis gali dar labiau komplikuotis.
Derėtų pasitelkti pavyzdį. Ūmiu krizės etapu galima įvardyti prezidentės D.Grybauskaitės sprendimą nevykti į Varšuvoje rengiamą susitikimą su Baltijos šalių vadovais. Jau tada prabilta, kad laikas pradėti dirbti tyliajai diplomatijai, jog būtų imtasi taisyti pašlijusius dvišalius santykius. Vis dėlto peržvelgus URM ir ambasados viešai prieinamų pranešimų archyvą balandžio mėnesį žinutės šia tematika aptikta nebuvo.
Tyla. Ir tokių pavyzdžių rastume ne vieną.
Kodėl buvo nutarta tylėti? Šiuo atveju, ko gero, todėl, kad nėra derinama URM ir Prezidentūros komunikacija. Kitaip tariant, tai, ką (ne)daro prezidentė, turėtų užglaistyti ar paaiškinti URM, tačiau kai jai lieka nežinomi jos motyvai, tenka rinktis tylą.
Kitais atvejais Lietuvos ir Lenkijos klausimo kontekste tylos pasirinkimas taip pat paaiškinamas paprastai. Ko gero, laiku nebuvo atlikta dvišalių santykių situacijos analizė ir nebuvo parengtas preliminarus komunikacijos planas, kaip reikėtų elgtis vis gilėjant krizei santykiuose tarp Lietuvos ir Lenkijos. Būtent toks preliminarus planas jau seniai turėjo gulėti ant šių abiejų įstaigų stalų – mat Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiandien drąsiai gali būti įvardijami jeigu ne krize, tai mažų mažiausiai laikotarpiu, kuriuo reikia imtis tikslingų komunikacijos priemonių.
Kita vertus, šių dviejų institucijų pasiteisinimai dėl nevykusios komunikacijos galėtų būti du – finansavimo trūkumas ir žmogiškieji resursai. Bent jau ambasadoje Varšuvoje su komunikacija dirba vienas žmogus, kuriam šis darbas – viena iš daugelio pareigų. Vis dėlto anoks čia pasiteisinimas, kai visi pareiškimai, komentarai, kurie viešinami ambasados yra derinami su užsienio reikalų ministerija. Pastarosios komunikacija rūpinasi toli gražu ne vienas žmogus. Finansavimas? Ekonominė krizė pakoregavo daugybės įstaigų finansus, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad reikėtų padaryti mažiau nei iki tol, gal net priešingai.
Be to, šios dvi institucijos yra priklausomos nuo žiniasklaidos ir politinių sprendimų. Žiniasklaida į viešąjį lauką kelia tam tikras problemas. Todėl reikėtų dažniau ir greičiau reaguoti į politinius sprendimus ir atlikti aiškinamąjį darbą bei visuomenei išdėstyti argumentuotą, aiškią šalies poziciją. Mat kai šios institucijos tyli, aiškinti ir analizuoti, galiausiai interpretuoti imasi žiniasklaida. Juolab, reikia turėti minty, kad žiniasklaidoje „suskamba“ negatyvios žinios. Kita vertus, meluoti šiais informacijos laikais šios institucijos taip pat negali.
Bet kuriuo atveju už tylą visuomet geriau aiškios pozicijos pateikimas, kai visuomenė laukia paaiškinimų. Galų gale ką tikrai galėjo padaryti mūsų viešosios diplomatijos institucijos – aiškiai atskirti problemas, į atskiras lentynas sudėlioti: čia pavardžių rašybos klausimai, čia saugumo reikalai, čia kitos problemos.
Gal tuomet kiekviena Lenkijos ir Lietuvos santykius gvildenanti žinia nesukeltų naujų sąmokslų? Tikriausiai dabar D.Grybauskaitės pasiūlytą pauzę geriausia būtų išnaudoti Lietuvos viešajai diplomatijai pergalvoti komunikacijos procesus ir pagaliau pasimokyti iš savo pačios klaidų?
