Stambiausi Lietuvos ūkio sektoriai vis dar nerodo tvirtesnių atsigavimo ženklų: dugnu ropoja pramonės produkcijos apimtys, mažmeninė prekyba dar vis krenta dviženkliais tempais (sausio–vasario mėnesiais apyvarta buvo 16,3 proc. mažesnė nei prieš metus), pardavėjams ir tarpininkams niekaip nepavyksta išjudinti nekilnojamojo turto rinkos.
O ir eksporto, kuris pirmas suduoti impulsą sustingusiam ekonomikos mechanizmui, apimčių didėjimas išskirtiniu proveržiu nepasižymi. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio vasario mėnesį fiksuotas 10 proc. lietuviškos kilmės (be naftos) eksporto metinis augimas tikrai daro įspūdį, tačiau šį šuoliuką lėmė vienkartinis laivų eksporto ūgtelėjimas, kitų prekių grupių atsigavimas vis dar labai trapus.
Spaudžia nedarbo kupra
Kita vertus, bet kokį ekonomikos atsitiesimą dar ilgai spaus nedarbas. Darbo biržoje registruotų bedarbių skaičius per 2009–uosius išaugo 2,8 karto iki 269 tūkstančių ir viršijo net atitinkamą rodiklį, stebėtą Rusijos krizės metu. Tuo tarpu nedarbo lygis pernai paskutinį ketvirtį šoktelėjo iki 15,8 proc. Šis rezultatas 6,4 proc. punkto didesnis už ES vidurkį ir trečias pagal dydį tarp regiono narių. Aukštesnius nedarbo lygio rodiklius deklaravo tik Latvija (20,3 proc.) ir Ispanija (19 proc.).
Stebint pastarųjų mėnesių bedarbių registravimo Darbo biržoje statistiką – vien per pirmą ketvirtį registruotų bedarbių skaičius išaugo 14 proc. ir kirto psichologinę 300 tūkst. ribą – tikėtina, kad neetrukus ir Lietuva gali perlipti 20 proc. nedarbo lygio kartelę. Pasireiškus pirmiesiems krizės ženklams, jau buvo akivaizdu, kad ilgainiui neigiami procesai transliuosis į darbo rinką.
Šioms tendencijoms reikėjo ruoštis iš anksto remiant jaunimo įdarbinimą, puoselėjant smulkų verslą, ravint biurokratinius pančius darbdaviui ir liberalizuojant darbo santykius. Šiandien jau stebime vyriausybės iniciatyvas dėl pastarojo punkto, tačiau tai panašu į dar vieną gaisro gesinimą, nes problemai už akių užbėgti pavėluota.
