Kaip sako toks trivaikis tėtis, darbo dienas aktyviai leidžiantis stikliniame verslo dangoraižyje, Karolis, „esu čia, nes reikia. Kitąkart karštą dieną eini gatve ir supranti, kad reikia atsigerti, nors troškulio gal ir nejauti. Bet reikia ir viskas“.
Kopiantys į kalnus taip atsako į klausimą, ko jie tie eina: nes kalnai yra.
Ilgą kelią važiuojantys klausytis jūros bangų ar upelio krioklio, žiogų čirpimo ar bitės dūzgesio, krentančio lapo ar augančios žolės, į klausimą, kam čia viso to reikia, dažnai atsakyti net ir negali. Gūžteli pečiais, reikia tiesiog, ir viskas.
Nusiprausti rasa ir tyla
Kas nutinka, kai patyli ne kelias minutes, ne valandas, o kelias dienas ir naktis iš eilės?
Kažkaip ryškiau pamatai, kaip jazminai soduose, o žemuogės pamiškėse žydi. Kažkaip ežere daugiau vandens lelijų išnyra, o mintyse – vis daugiau durų, kambarių ir menių. Praeini vienas, veriasi kitos. Nebūtinai malonios, nebūtinai gaivios, nebūtinai nušvitusios. Purvas irgi nuo dugno kyla, drumzles ir gleives paleidžia, viskas, ką pašlavei po kilimėliu ir išlygintais kostiumėliais apglostei, pro visas siūles plyšta, į dienos šviesą skverbiasi. Malonu? Šlykštu.
Bet vakare eini tylomis į pirtį ir po jos viską paleidi po kriokliu – nusiplauni ir prakaitą, ir įvaizdžius, ir nuomones. Lieki nuogas. Nei gražus, nei bjaurus – lygiai toks, koks esi. Prisimeni Donaldą Kajoką su jo naujausia poezija „Apie vandenis, medžius ir vėjus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015):
„Nieko gero ir blogo lyg nieko
Vadinas tvarka“
Gyvenimas be jokio ryšio, be mobiliojo ir net be laikrodžio pamažu išsilydo ir pajunti, kad net ir kalendoriaus nebejauti. Šiandien Joninės? Tikrai… Išaušo sekmadienis? Gali būti… Nebėra nei draudimų, nei leidimų. Irgi labai pamažu atleidi įtampas ir tempą, vadžias ir valdžias ir pagaliau leidi sau… būti. Ir tampi girtas nuo tylos. Toks žmogus atsirandi paprastas, nusiprausęs.
Ko vertos mūsų ašaros ir mūsų juokas?
Nebelieka ir klausimų, kurių tiek daug, šliaužiančių, besirangančių, šnypščiančių, pačių svarbiausių, kad dar vakare užmigti neleido. „Kiekvienas klausimas juk koduoja atsakymą (lūkestį). O jei nėra klausimo, tai nėra ir vilties tinkamam ar netikusiam atsakymui. Todėl palikime savo klausimus ramybėje. Rankų nekelkit, atsakymų nebus. Jie patys ateis. O jei ne, tai ir nereikėjo“, – juokiasi Tylos stovyklos bosas Haridas. Juokiasi, nes viskas, net ir šitas sureikšmintas tylėjimas, yra taip juokinga. Kaip ir tuoj galėsime paverkti, nes visada irgi yra dėl ko.
Savaitę juokiesi, savaitę verki, savaitę tyli – yra ir tokia praktika, vardu „Mistinė rožė“. Suvažiuoja į tą Indiją viso pasaulio žmonės į krūvą ir kartu tokioje trijulėje smaginasi. Vėsiuose Trakuose šis minipabandymas jau vainikavo viską: mes juokėmės–kvatojome kaip bepročiai be jokios priežasties, mes verkėme–raudojome lygioj vietoj, o upė sau pro šalį toliau tekėjo, lelijos toliau žydėjo, šimtamečiams medžiams nei lapas, nei spyglys nenukrito.
Toks smagumo ir kančios koncentratas aidėjo, o tiems, kas tikri ir amžini, kas plaukia ir auga, nė trupučio nerūpėjo. Tai kokios svarbos buvo, yra ir bus tos mūsų geliančios tragedijos, tie puošnūs jubiliejai, tie antpečiai, tos metinės ataskaitos ir tie odinių krėslų posėdžiai? Neatsakykim, geriau patylėkim. Pagerkime arbatos.
Kai tylintys lieka gyvi
Yra tokia legenda, kai mūšio metu ant kalno trobelėje pasislėpė būrys karių. Bet priešas slėptuvę suuodė ir nuo slėnio, ratu apsupdamas kalną, pradėjo kilti jų link. Kariai viduje supanikavo, metėsi prie ginklų ir jau norėjo pulti pro duris to priešo pulti.
