„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Gabija Vitkevičiūtė: Kuo mažiau žmonių, tuo daugiau savęs

Smilgomis kvepiančią vasaros popietę rankose vartosi mažulytė knygelė. Tėvas Stanislovas ir jo „Atsidūsėjimai“ atsiverčia ties posmu apie „pavargau“: „Apie kiekvieną iš mūsų galima pasakyti: „Išsiliejai kaip vanduo…“ O Dieve, pavargau. Visa mane traukia ir plėšo.“

Tegu ir žinojo, kad jėgos nelygios ir kovos baigtis bus aiški. Bet vadas vienu tyliu mostu sustabdė ir liepė… sėstis tyliai gerti visiems arbatos. Kariai nuščiuvo ir nusivylė, bet įsakymo klausė. Priešas, kalną įpusėjęs, pamanė, jog apsiriko – viršuje tylu, nė garso, nė judesio, matyt, nieko nėra. Apsisuko ir nujojo savo keliais.  Viršuje ir tyloje geriantys arbatą liko gyvi.

Kai man būna sunku, aš geriu arbatos. Kai labai nebeturiu laiko, aš geriu arbatos. Kai visas pasaulis užgula mano pečius, aš ir tada nedarau nieko, o tik geriu arbatos. Ir pati stebiu ir stebiuosi – likau gyva, nors atrodė, kad pasaulis be manęs sugrius. Bet jis ir toliau sukasi, tiesa?

O Haridas sako, kad mintys turi ateiti ir išeiti kaip debesys arba kaip sėdinčiojo ant kranto vandens stebėjimas: šis teka, putoja, banguoja, bet jo neaptaško, žmogus lieki sausas.

Jei kada žiūrėsite į kinų tapybos darbus, atkreipkite dėmesį, kad čia visada, be bambukų, kalnų, paukščių, žuvyčių, lotosų ar žirgų, yra kažkiek erdvės, kitaip tariant, tuščio ploto. Tam, kad skambėtų tai, kas nupiešta, turi būti vietos atsitraukti. Jie tai vadina – palikti truputį tylos.

Jei kada atsidėję klausysite muzikos, pastebėkite pauzes. Apie tai gražiai moka kalbėti kompozitoriai. Apie ponios Pauzės svorį.

Jei kada žiūrėsite olimpines varžybas, pamatykite sekundės tuštumą ir milžiniškos jėgos tylą prieš atleto „Pasiruošti, dėmesio, marš!“

„Sielos erdvė, kurioje ji gali išskleisti sparnus, yra tyla“, – sakė Antoine'as de Saint-Exupéry. „Talentas bręsta tyloje“, – sakė Johannas Wolfgangas von Goethe. „Jei kalbi, tavo žodžiai turi būti geresni už tylą“, – sakė senovės indėnai.  

O Haridas sako, kad „mintys turi ateiti ir išeiti kaip debesys arba kaip sėdinčiojo ant kranto vandens stebėjimas: šis teka, putoja, banguoja, bet jo neaptaško, žmogus lieki sausas.“

Tyla visada tyliai tyli. Laukia, kad pavargę ir nusivarę ateitume pas ją pailsėti. Ir ji nekainuoja tiek, kiek skrydis į žydrąją pakrantę. Nes nekainuoja nieko. Kaip visi brangiausi dalykai pasaulyje. Žinoma, jei moki (arba kasdien mokaisi) likti sausas. Jei moki (arba kasdien mokaisi) stebėti ir stebėtis.

TAIP PAT SKAITYKITE: Gabija Vitkevičiūtė: Samdyk geriau rašančius

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs