Štai paprastas sakinys: „Po vasaros atostogų į miestą grįžę studentai perka knygas…“ Visi supranta, kad čia kalbama ne tik apie vyrus, bet ir apie moteris, ir didžiajai dauguma visai neatrodo, kad dėl to atsiranda diskriminacija. Tačiau VU gairių kūrėjams matosi kitaip: „konvencija vartoti gramatinę vyriškąją giminę kaip neutralią yra atgyvenusi ir dažnu atveju diskriminacinė.“ Kaip konkrečiai pati gramatinė konvencija (t.y. tradicija) diskriminuoja, nėra paaiškinta, o ir paieškoję internete lietuviškai arba angliškai, nelabai ką įtikinamo rasime. Galima sutikti, kad „jautrumas lyčiai“ šiek tiek kinta. Tačiau ar gali jis kisti tiek, kad žodį „žmogus“ pakeistų „žmoga“? VU dokumente nesiūloma staiga išmesti „žmogų“ ir pasikviesti „žmogą“, bet į tokią perspektyvą žiūrima palankiai:
„Intervencinis lyties/gimines žymėjimas susijęs su intensyvesniu ankstesnės konvencijos atsisakymu. Jis gali vykti leksikos lygmenyje, kai kuriami nauji žodžiai arba jų variantai: pavyzdžiui, žmoga taiko į žmogaus kategorijos kaip ilgą laiką sutapusios su vyriškuoju subjektu kritiką.“ Tiesa, kitoje vietoje kol kas teigiama, kad „kiekviena (-as) Universiteto bendruomenės narė (-ys) gali naudotis visomis žmogaus [o ne „žmogos“ – L.J.] teisėmis“.
Šitaip stengiantis kurti naują kalbinę (ir ne tik) tikrovę, užsimenama, kad egzistuoja ne tik dvi lytys – kalba turinti ir tai atspindėti. Kokiu būdu, čia kol kas nepaaiškinta.
Iš tikrųjų toks užmojis modifikuoti kalbą, artimas naujakalbės kūrimui, nėra naujiena – Vakaruose tai praktikuojama jau kurį laiką. VU gairėse pasakyta, kad „joks formalus šios srities reguliavimas neegzistuoja ir VU nesiekia jos reglamentuoti“, bet, matydami Vakarų šalių kalbos normų evoliuciją, galime pastebėti, kad viskas prasidėjo nuo rekomendacijų, o virto griežtai primetamu politiniu korektiškumu ir galiausiai cenzūra bei eliminavimo (cancel) kultūra (žinoma, ne tik dėl gramatikos, dėl kalbos platesne prasme).
Įdomu, kad šio poslinkio varomąja jėga tapo ne tik ir ne tiek kairieji politikai, bet nė kiek ne mažiau – akademinio pasaulio žmonės.
Įdomu, kad šio poslinkio varomąja jėga tapo ne tik ir ne tiek kairieji politikai, bet nė kiek ne mažiau – akademinio pasaulio žmonės. Seniesiems kairiesiems rūpėjusi skurdo ir socialinės nelygybės problema nustumta į antrą planą, nes naujųjų kairiųjų, daugiausia universitetų žmonių, darbo ir visos veiklos įrankis paprastai būna kalba, todėl jie perdėtai sureikšmina kalbos formų vaidmenį, įsivaizduodami, kad ankstesnė kalba buvo hegemoninis galios diskursas, todėl reikia kurti naujakalbę, šitaip siekiant pakeisti žmonių mąstymą.
„Lyčiai neutralios“ kalbos šalininkės (tebūnie taip) nesutinka, kad vyriškosios gramatinės giminės vartojimas yra lyčiai neutralus, ir teigia, kad jis yra „ideologinis“, todėl ir savo siūlymą pripažįstą kaip ideologinį, keičiantį diskriminacinę ideologiją pažangia. Kaip šis tradicinis gramatikos principas tapo „ideologiniu“, nors daugumos žmonių taip nesuvokiamas? Turbūt taip, kad dalis feminisčių į visą tikrovę žiūri pro savo ideologijos prizmę ir tada atsisako suvokti kalbos santykinumą. Kalboje yra daugybė atvejų, kai galioja, tarkim, sinekdochos principas: dalis atstoja visumą. Imkime garsųjį Blaise’o Pascalio aforizmą (sutrumpintą): „Žmogus – tai mąstanti nendrė.“ Visi supranta, kad nors „žmogus“ čia pavartotas vienaskaita, turimas omeny ne koks nors vienas asmuo, o žmonės kaip visuma (dalis atstoja visumą). Lygiai taip pat suprantama, kad sakant „žmogus“ galvojama ne apie vyrus, o apie visus žmones. Antra vertus, „žmogoms“ čia yra kompensacija: „nendrė“ yra moteriškosios giminės.
O gal reikia imti svaičioti, kodėl kai nemažai svarbių žodžių yra moteriškosios giminės – asmenybė, valdžia, visuomenė, pergalė, kalba ir t.t.
Lietuvoje iš tikrųjų esama moterų diskriminacijos. Smurtas artimoje aplinkoje tebėra paplitęs reiškinys. Bėda ne tik pats smurtas, bet ir tai, kad dalis visuomenės mano, jog auka pati išprovokuoja smurtą. Kai kuriose srityse moterims sunkiau negu vyrams siekti karjeros ir užimti svarbius postus.
Esama ir teigiamų poslinkių. Tikrai džiaugiuosi dabartine vyriausybe, kurią kai kas pašaipiai vadina „moteriausybe“. Tiesa, požiūris į šią valdžią, ko gero, labiau priklauso nuo vertintojo politinių ir ideologinių pažiūrų, o ne nuo požiūrio į moteris, bet gal taip ir turėtų būti. Vis dėlto akivaizdu, kad niekinamas požiūris į moteris ministres dažnu atveju aiškiai atsiduoda mizoginija.
Tačiau sunku būtų įsivaizduoti, kad visos šios bėdos ir teigiami poslinkiai (ne tik valdžioje) kaip nors susiję su gramatinės giminės vartosena kalboje.
Tačiau sunku būtų įsivaizduoti, kad visos šios bėdos ir teigiami poslinkiai (ne tik valdžioje) kaip nors susiję su gramatinės giminės vartosena kalboje.
Vis dėlto negalima neigti, kad kalba proto ribose kinta lyčiai neutralios vartosenos linkme. Dar gerokai iki visų naujų vėjų gyvavo toks tradicinis kreipimasis: „ponios ir ponai“. Dabar panaši dviejų gramatinių giminių vartosena išsiplėtė – darbo skelbimuose, oficialiose kalbose, raštuose ir pan. Tai yra normalu, nuosaiku ir visuomenei suprantama.
Kaip tik šiemet, kylant homofobijos ir antivakserizmo bangai, išryškėjo, kad visuomenėje yra nemažai tamsybės. Radikalūs kalbos eksperimentai, niekam neduosiantys realios naudos, gali paskatinti tamsybininkus dar labiau tikėti savo teisumu.
Čia svarbu, kad turime panašų, anksčiau parengtą Europos Parlamento dokumentą: „Lyčių požiūriu neutrali kalba.“ Ten kai kurios nuostatos panašios į VU gaires. Tačiau tautų kalbos skiriasi savo gramatine struktūra. Anglų kalba (ir keletas kitų) iš esmės neturi daiktavardžių ir būdvardžių gramatinės giminės kategorijos – ten viskas paprasčiau. O tose kalbose, kur ši perskyra egzistuoja, irgi ne viskas yra ir turi būti vienodai.
Minėtasis Europos Parlamento dokumentas turi lietuviškąjį priedą: „Specialiosios lietuvių kalbos gairės.“ Ten irgi yra diskutuotinų nuostatų, bet apskritai dėstomas kitoks, kur kas nuosaikesnis ir protingesnis požiūris negu VU gairėse. Verta pacituoti visą pirmąjį punktą – „Įvadą“:
„Lietuvių kalba yra fleksinė kalba (kaitomos žodžių formos), taip pat lietuvių kalbos daiktavardis turi giminės gramatinę kategoriją, todėl siekiant teksto, ypač teisės aktų, aiškumo, tikslumo ir sklandumo, kai nežinoma tekste minimo asmens lyties, vartojama apibendrinamoji vyriškosios giminės forma. Lietuvių kalboje vyriškoji giminė vartojama ne tik vyrams įvardyti, bet ir kalbant apibendrintai tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Pavyzdžiui: Delegacijai vadovauja Pirmininkas arba vienas iš trijų nuolatinių narių. Jei tekste minimo asmens lytis žinoma, atitinkamai vartojamos vyriškosios arba moteriškosios giminės formos.“
Yra dar ir tokia logiška išvada:
„Apibendrinamosios vartosenos atvejais įprasta vartoti vyriškosios giminės daiktavardį ir laikoma, kad vyriškosios giminės daiktavardis poroje „vyriškoji ir moteriškoji giminė“ yra nežymėtasis narys. Vis dėlto, verčiant tekstus, jeigu iš teksto matyti, kad teksto rengėjas sąmoningai vartoja kalbą, kurioje išskiriama lytis ar nori pabrėžti lyčių lygybę, tai turi būti atspindima ir verstame dokumente.“
Vilniaus universitetas čia, be abejo, užsimojo žengti kultūrinio progresyvizmo avangarde. Neretai būna, kad gerais norais pradžioje veikiama atsargiai („tai tik rekomendacija“), o paskui, pagavus kolektyviniam azartui, einama į kraštutinumus. Vakaruose, ypač JAV, akademiniuose sluoksniuose, žiniasklaidoje ir kitur, politinio korektiškumo ir identiteto politikos diktatas atvedė prie plataus masto (savi)cenzūros, eliminavimo kultūros, o tai prisidėjo prie priešingos reakcijos – dešiniojo populizmo augimo. Bet žodžio laisvė Vakaruose tebėra, ir pastaruoju metu šis „naujo žmogaus“ (kaip kadaise komunizmo kūrėjo) konstravimo vajus sulaukia vis daugiau pasipriešinimo ne tik iš dešiniųjų sluoksnių. Bet tai jau atskira didelė tema.
