Latvijoje, turinčioje didelę rusų mažumą, kyla nerimas, kai milijonai rusų, dalis jų Latvijoje, patys to nesuvokdami, pasisako už karinę agresiją prieš kaimyninę valstybę. Nes jų smegenis ištisus dešimtmečius į saldainio popierėlį įvyniotais neapykantos narkotikais nuodijo sovietinė propaganda.
Sovietinė sistema sugriuvo, bet jau tada buvo aišku ir plačiai kalbama, kad totalitarinė despotija, išnaikinusi milijonus žmonių, negali pasveikti neatsiskaičiusi su praeitimi. Nes milijonai žmonių buvo sunaikinti, bet taip pat milijonai tame naikinime tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo. Ir iš jų niekas nepareikalavo pažvelgti tiesai į akis. O į naujos valdžios viršūnes iškilo pernelyg daug tokių, kurie buvo uoliausi nusikalstamo režimo tarnai.
Tokia liguista, neapsivaliusi visuomenė iš principo negali būti sveika. Ji gyvena savo nesuvokiamo žlugimo rūke. Kaip ir šimtmečius kentėjęs rusų baudžiauninkas, ši visuomenė ištveria siaubingą korupciją, gausybės milijardierių klestėjimą iš visos šalies išteklių, išplitusį skurdą, didžiulį nusikalstamumą ir nuolatinius valdžios institucijų, ypač policijos, piktnaudžiavimus, tyčiojimąsi iš žmonių ir daug kitų priespaudos atvejų, palyginti su kuriais Lietuvos blogybės atrodo kaip vaikų skriaudos smėlio dėžėje.
Tik dėl to, kad neatlikta ataskaita su praeitimi, daugelis rusų liko nieko nesupratę apie XX amžiaus istoriją ir apskritai apie pasaulio istoriją. Vadinamoji pergalė vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare jiems aptemdė akis
Žinomas rusų rašytojas Viktoras Jerofejevas interviu savaitraščiui „Die Zeit“ neseniai sakė, kad tik maždaug 15 procentų Rusijos gyventojų išpažįsta vakarietiškas vertybes. Nekeista, kad tokia visuomenė pritaria caro Putino karinei invazijai į kaimyninę valstybę, lygiai taip pat kaip 1938 metais ir vėliau Hitlerio teritoriniams užkariavimams pritarė daugybė vokiečių.
Tik dėl to, kad neatlikta ataskaita su praeitimi, daugelis rusų liko nieko nesupratę apie XX amžiaus istoriją ir apskritai apie pasaulio istoriją.
Vadinamoji pergalė vadinamajame Didžiajame Tėvynės kare jiems aptemdė akis ir jie net nepaklausia savęs, ką reiškia, kad tą karą kartu su rusų tauta – ir virš jos – laimėjo vienas didžiausių visų laikų pasaulio tironų – Stalinas.
Todėl skleidžiami niekiniai aiškinimai, kad Krymas pagal normalią logiką turėtų priklausyti Rusijai, nesgi mat kvailas Chruščiovas nežinia kodėl jį atidavė Ukrainai.
Imperija, kuri XX amžiuje trėmė ištisas tautas, taip pat ir iš Krymo, kuri civilius žmones šienavo milijonais, pagal bet kokią sveiką logiką ir moralę turėtų nedrįsti gvieštis susigrąžinti savo prarastus užkariavimus. O juk tai ta pati valstybė, kuri praeito šimtmečio ketvirtajame dešimtmetyje masiškai marino badu ukrainiečius.
Visi tie milžiniškų plotų užkariavimai paprastiems rusams, guldžiusiems galvą už imperiją, niekada nieko gero neatnešė. Daugiau laimėjo tos Europos valstybės, kurios susitaikė su savo imperijos praradimu.
Maždaug trečdalis dabartinės Lenkijos teritorijos iki Antrojo pasaulinio karo priklausė Vokietijai. Daugumoje tų žemių, kaip ir Klaipėdos krašte, vokiečiai apsigyveno keliais šimtmečiais anksčiau negu rusai Kryme.
Po karo tos žemės ne tik buvo atimtos iš Vokietijos, bet ir vokiečiai iš jų ištremti. Tačiau Vokietija dėl to pretenzijų nereiškia – ji sutelkė jėgas tam, kad sukurtų gerovę savo piliečiams.
Po karo tos žemės ne tik buvo atimtos iš Vokietijos, bet ir vokiečiai iš jų ištremti.
Tačiau Vokietija dėl to pretenzijų nereiškia – ši valstybė jėgas sutelkė tam, kad sukurtų gerovę savo piliečiams, o ne kad siektų politinio revanšo prieš kaimynus ir prieš pasaulį.
Taip, galima sakyti, prieš visą pasaulį. Nes ir vėl, kaip jau ne kartą yra buvę, Rusijai šis konfliktas atrodo kitaip negu visam likusiam pasauliui.
Žinoma, pasaulis niekada negali būti vienos nuomonės – pasitaiko išimčių, ir tai, kad tas išimtis, Rusijai palankesnius požiūrius pačios Rusijos valdžios kontroliuojami televizijos kanalai pateikia kaip atspindinčius daugelio nuomonę, yra tik dar vienas valdžios vykdomo smegenų plovimo požymis.