„Jūs įsivaizduojat – į karinį objektą atvažiavo amerikiečiai – mūsų prakeiktieji priešai (naši zakliatyje vragi)“, – piktinosi sovietinis karininkas.
Logišką išvadą buvo nesunku padaryti – jeigu mūsų okupantų prakeiktieji priešai niekada nepripažino šios okupacijos teisėtumo, tai jie yra mūsų draugai. Aš ir dauguma ten ne savo noru suvarytų lietuvių šią išvadą seniai buvo pasidarę. Bet buvo tada, o yra ir dabar, lietuvių, aiškinančių, kad mažytė Lietuva savarankiška būti negali: ji bus valdoma jeigu ne rusų, tai amerikiečių – tai koks skirtumas?
Kuo Lietuvai kada nors yra pakenkusios Jungtinės Valstijos, sunku pasakyti. Bet tada ištraukiama dar viena kreiva korta: girdi, jie mus pardavė Jaltoje, o po Antrojo pasaulinio karo neatėjo į pagalbą partizanams.
Šios primityvios simetrijos kreivumas visada badė akis, nes Rusijos okupacijos Lietuvai padarytų skriaudų į jaučio odą nesurašysi. Kuo Lietuvai kada nors yra pakenkusios Jungtinės Valstijos, sunku pasakyti. Bet tada ištraukiama dar viena kreiva korta: girdi, jie mus pardavė Jaltoje, o po Antrojo pasaulinio karo neatėjo į pagalbą partizanams.
Bet kaipgi jie galėjo ateiti? Po keletą metų trukusio alinančio pasaulinio karo pradėti naują didelį karą prieš Sovietų Sąjungą? Tam nebūtų pritarusi jokios Vakarų šalies visuomenė, ir tai labai suprantama. Karo pabaigoje sovietai turėjo 4,5 mln. karių, 15 tūkst. karinių lėktuvų ir daugybę tankų.
O 1945 m. vasarį Jaltoje jokių slaptų protokolų pasirašyta nebuvo. Sutartyje, be kita ko, deklaruota, kad Europoje iš nacių Vokietijos išvaduotos tautos galės demokratiškai išsirinkti savo valdžią ir atkurti nepriklausomybę.
Demokratinės Vakarų valstybės ir anksčiau, ir šiais laikais kartais elgdavosi trumparegiškai, pataikaudavo diktatoriams dėl trumpalaikių savo interesų. Tą liudija, pvz., gėdinga 1938-ųjų Miuncheno sutartis, o ir Jaltoje buvo susitarta, kad Sovietų Sąjungos ir Jugoslavijos piliečius Vakarai perduos šioms valstybėms. Tai lėmė daugybės rusų ir kitų tautybių žmonių atidavimą Stalino represinių struktūrų susidorojimui.
Sovietų Sąjungai buvo atiduotas pietinis Sachalinas ir Kurilų salos. Štai čia, iš tiesų, buvo teritorijų atidavimas, bet ne Europoje. Dėl Europos svarbiausias susitarimas Jaltoje buvo pakeisti Lenkijos sienas Sovietų Sąjungos naudai ir Vokietijos nenaudai.
Dauguma istorikų pripažįsta, kad Jaltos sutartis neturėjo esminės įtakos geležinės uždangos nusileidimui. Vienas žinomas amerikiečių istorikas teigė: „Miunchenas ir nacių-sovietų paktas sukėlė konkrečius padarinius. Jalta nieko nepakeitė. Jeigu Jaltos konferencija nebūtų įvykusi, Europa vis tiek būtų buvusi padalinta į dvi didžiąsias įtakos sferas.“
Tai kodėl gi JAV prezidentas George’as Bushas, 2002 m. lankydamasis Lietuvoje, pareiškė: „Šiandien susiskaldymas jau praeityje. Daugiau jokių miunchenų, daugiau jokių jaltų“?
Jeigu aš į namus pasikviečiu ginkluotą draugą, kuriuo pasitikiu, tai mano namai nėra užgrobti. Priešingai – šis draugas gali padėti apsiginti nuo užpuoliko. Bet jeigu į namus ateina neprašyti ginkluoti svečiai ir ima šeimininkauti, tai jau yra užgrobimas, kitaip sakant, okupacija. Tikiuosi, kad suprasti nesudėtinga.
Tai aiškinama JAV vidaus politikos sumetimais: respublikonai ne kartą prieštaravo demokratams, kad jie Jaltoje nusileido sovietams. Ronaldas Reaganas šitaip klausimo nekėlė, bet Bushas jaunesnysis vėl sugrįžo prie kaltės temos.
Šiaip ar taip, dauguma lietuvių gerai supranta, kad dabartinės grėsmės akivaizdoje Amerika mums yra svarbi draugė.
Bet yra ir kitokių nuomonių – pvz., per vieną diskusiją į LRT radiją paskambinęs klausytojas aiškino, kad, jeigu Lietuvoje bus įkurta NATO bazė, tai jau ir bus okupacija.
Taigi šį tą paaiškinsiu kuo paprasčiau. Jeigu aš į namus pasikviečiu ginkluotą draugą, kuriuo pasitikiu, tai mano namai nėra užgrobti. Priešingai – šis draugas gali padėti apsiginti nuo užpuoliko. Bet jeigu į namus ateina neprašyti ginkluoti svečiai ir ima šeimininkauti, tai jau yra užgrobimas, kitaip sakant, okupacija. Tikiuosi, kad suprasti nesudėtinga.
Komentaras skambėjo LRT Radijo eteryje
