Taip, dabartinė raštingoji lietuvių tauta susikūrė atsiribodama nuo lenkiškumo. Jeigu XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje būtų orientuotasi ne į lietuvišką tautiškumą, o į istorijon nugrimzdusią vadinamąją LDK pilietybę, dabar Lietuva tebūtų tokia nesavarankiška bendros valstybės dalis, kaip Škotija Britanijos. Tad aš nemanau, kad vadinamoji Abiejų Tautų Respublika yra kas nors kita negu eksponatas, matomas per muziejaus apsauginį stiklą. Nemanau, kad mums reikia švęsti tos žlugusios valstybės Konstitucijos dieną, gegužės 3-iąją, nes ta bendra lenkų ir lenkiškosios kultūros vis labiau dominuojama valstybė buvo atsidūrusi istorinėje aklavietėje, iš kurios pelenų gimė visai kitokia, lietuviškai kalbanti bei rašanti ir visai savarankiška Lietuva.
Žinoma, reikia puoselėti visą vertingą tų senų laikų paveldą, bet gerus santykius su Lenkija reikia palaikyti ne todėl, kad kadaise turėjome bendrą valstybę, o konfrontacijos reikia vengti ne todėl, kad turime užmiršti, kas buvo tarpukariu. Gerų santykių reikia todėl, kad šios dvi šiuolaikinės europietiškos valstybės, Europos Sąjungos ir NATO narės, yra išsprendusios visus praeityje buvusius didelius nesutarimus ir kuo puikiausiai gali gyventi draugiškoje kaimynystėje.
Ir pasuose reikia rašyti autentiškas pavardes netgi ne todėl, kad to reikalauja lenkai, o todėl, kad tai yra siektina kultūringos valstybės praktika, pagarba asmeniui, įgyvendinta beveik visose Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir pačioje Lenkijoje.
Šiame apgailėtiname susipriešinimo spektaklyje į avansceną, deja, išeina abiejų pusių radikalūs nacionalistai ir ugnies kurstytojai, pavyzdžiui, tokie, kaip partinis atskirties pozicijos puoselėtojas Valdemaras Tomaševskis. Bendri lietuvių kalbos egzamino kriterijai privalo būti įtvirtinti, abejonė gali kilti tik dėl laiko terminų – ar ne per skubotai tai daroma?
Blogiausia tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje sukilusi antilenkiška isterija įgijo visai neadekvatų mastą. Kaip kitaip, jeigu ne isterija, pavadinti dabartinės Vilniaus krašto padėties lyginimą su tarpukario Klaipėdos kraštu, iš to neišvengiamai darant išvadą, kad gresia nauja Lenkijos okupacija?
Bėda čia ta, kad kai kurie veikėjai tik ir tegali įsiprasminti amžinoje kovoje su bet kokiais baubais. Tie siauros regos nacionalistai, sėdintys samanomis apkerpėjusiuose apkasuose, tebekovoja seniai laimėtus mūšius – už Lietuvos nepriklausomybę, už lietuvių kalbą, už Vilniaus krašto priklausymą Lietuvai. Vilniaus kraštas negrįžtamai priklauso Lietuvai ne todėl, kad dalis jo yra kažkokia senovinė Šalčios žemė, o todėl, kad dabartinės valstybių sienos yra nedviprasmiškai pripažintos ir pačios Lenkijos, ir visos Europos Sąjungos, kuri netoleruos net menkiausių vienašališkų užuominų į galimybę tas sienas keisti. O ir jokie pačios Lenkijos valstybės atstovai niekada nekelia klausimo dėl dabartinių valstybinių sienų status quo.
Tačiau dauguma tų pačių lietuvių nacionalistų yra priešiškai nusistatę ir Europos Sąjungos atžvilgiu, o tai reiškia, kad faktiškai jie nori matyti Lietuvą izoliuotą ir silpną. Jų ir kai kurių Lietuvos laikraščių antivakarietiška retorika daug kuo sutampa su Kremliaus ir Rusijos šovinistų skelbiamu idėjiniu kryžiaus žygiu prieš Vakarus ir Ameriką.
Tai yra nacionalistinės paranojos apraiška, tautinio nevisavertiškumo kompleksas, skatinantis apskritai visokią ksenofobiją ir uždarumą. Tokios nuostatos labiausiai gali pakenkti ne kam kitam, o visų pirma Lietuvos ir lietuvių interesams.
Apžvalga skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.
