Vis dėlto kai kurias psichologines ypatybes galima išskirti kaip bent iš dalies vyraujančias arba svarbias būtent šioje žmonių grupėje. Taip pat ir elgsenos ypatybes. Čia irgi nebus nieko, kas smarkiai išskirtų iš aplinkinių tautų, bet kai kurie požymiai gali būti šiek tiek statistiškai reikšmingi.
Kai sakome, kad mūsų verslininkai gobšūs ir socialiai nejautrūs, tai yra tik emocinė reakcija, ir taip apibūdinti visus, žinoma, yra nesąmonė, bet statistika liudija, kad Lietuvoje verslas sau pasilieka vidutiniškai didesnę dalį pelno negu, pvz., Estijoje ir kitur. Kai sakome, kad valdžia nesirūpina skurdesne visuomenės dalimi, tai irgi veikiau emocinis kategoriškas apibendrinimas, bet štai ką parodė solidus tarptautinis tyrimas: Lietuva yra prasčiausia visoje Europos Sąjungoje pagal valdžios pastangas mažinti turtinę nelygybę. Reitingą labiausiai nusmukdė mokesčių progresyvumo rodiklis: Lietuva atsidūrė 141 vietoje pasaulyje.
Akivaizdu: nebeužtenka aiškinti, jog kai kils ekonomika, tai ir skurdesnieji gyvens geriau. Ekonomika kyla, vartojimo vidurkis auga, skurdesnieji iš tikrųjų gyvena šiek tiek geriau (nes gerokai pakilo minimali alga), bet skirtumas tarp turtingesniųjų ir skurstančiųjų nė kiek nemažėja, o veikiau didėja.
Kiti rodikliai įdomesni. Mūsų algos ir pensijos atsilieka nuo mūsų BVP lygio ir yra mažesnės už Latvijos bei Lenkijos. Bet vartojimas pranoksta oficialias pajamas ir yra juntamai didesnis nei Latvijoje bei Lenkijoje. Tai turbūt lemia dvi priežastys: emigrantų pinigai, ateinantys į Lietuvą, ir didelė šešėlinė ekonomika. Deja, šiedu rodikliai anaiptol nėra kokio nors socialinio teisingumo išraiška ar valdžios nuopelnas – veikiau priešingai. Dar pridėjus ir korupciją (nors šios lygis nelabai skiriasi nuo aplinkinių šalių), aiškėja, kad socialiniai reikalai Lietuvoje nėra geri. Kodėl taip atsitiko?
Nei valdžios, nei verslo žmonės nėra kokia nors atskira kasta ar specifinė padermė, egzistuojanti pagal kokius nors atskirus, savus dėsnius ar moralės principus. Juolab kad valdžią išsirenkame patys.
Deja, čia jau nebepavyks visą kaltę suversti blogai valdžiai ir godžiam verslui. Nei valdžios, nei verslo žmonės nėra kokia nors atskira kasta ar specifinė padermė, egzistuojanti pagal kokius nors atskirus, savus dėsnius ar moralės principus. Juolab kad valdžią išsirenkame patys.
Kodėl Venesuela, turinti vienus didžiausių naftos išteklių pasaulyje, nusirito iki visuomenės vegetavimo pusbadžiu lygio, o Danija, neturinti naudingųjų iškasenų, klesti? Na, Venesuelos pavyzdys gal ne visai tinkamas, nes ten viešpatauja komunistuojanti valdžia, bet ir iki tol ta šalis niekada neklestėjo, kaip ir taip pat naftos turtinga Nigerija; ir apskritai daugelis Afrikos arba Lotynų Amerikos šalių skursta tikrai ne dėl to, kad dorą ir aukštos politinės kultūros liaudį valdo nedora, amorali valdžia bei niekšingas verslas.
Esama padėtis, deja, atspindi bendrą visuomenės sąmoningumo ir išsivystymo lygį. Šis Lietuvoje iš seno buvo ne aukštumoje, o XIX amžiuje, Europoje sparčiai kylant pramonei, švietimui, pažangą stabdė carinė priespauda. XX a. pradžioje Lietuvoje raštingų žmonių nuošimtis buvo daug mažesnis negu Latvijoje arba Lenkijoje. Tarpukario laikotarpiu smarkiai stiebėmės, bet negalėjome pasivyti „Europos“. Sovietmečiu gana sėkmingai sukomės šešėlinėje ekonomikoje, bet tai nebuvo kultūringas vakarietiškas modelis. Čia „sėkmingai“ tebesisukame. Seniai žinoma, kad tokioje terpėje iškilę nuvorišai nebūna geriausias pavyzdys.
O pasipūtimo netrūksta. Prabangių galingų visureigių (šiaip jau nelabai reikalingų važinėjant asfaltuotomis gatvėmis ir keliais) santykine gausa turbūt nenusileidžiame Rusijai ir kai kuriems kitiems buvusios Sovietų Sąjungos kraštams. Tie, kurie tokių ratų savininkams pavydi, įsigys nors ir seną, bet BMW.
Kiek pagrįstai, kiek nepagrįstai, skųstis, dejuoti ir aimanuoti tapo tarsi nuolatine malda, atstojančia prarastą tikėjimą katalikišku kreipimusi į Dievą ar Mariją.
O kas gi būdinga plačiajai visuomenei? Ar žmonės sugeba kritiškai žiūrėti tik į turtingesnius bei galingesnius, ar ir į save?
Kiek pagrįstai, kiek nepagrįstai, skųstis, dejuoti ir aimanuoti tapo tarsi nuolatine malda, atstojančia prarastą tikėjimą katalikišku kreipimusi į Dievą ar Mariją.
Visose tautose būdinga skųstis dėl per didelių kainų, bet sunku kitur įsivaizduoti tokį isterijos lygį, koks buvo pasiektas pernai pavasarį per vadinamąjį „kalafioro skandalą“. Objektyvios tikrovės šios emocijos niekaip neatspindi, nes dabar, kai pieno (ir kai kurių kitų) produktų kainos parduotuvėse iš tikrųjų kyla (o tada mažėjo), jokios masinės reakcijos nėra.
Tas pats pasakytina apie pragyvenimo lygio vertinimą apskritai. Kai 2008 m. pabaigoje smogė ekonominė krizė, gyvenimas iš tiesų pablogėjo. Bet iki tos krizės viešojoje erdvėje ašarų ir dantų griežimo buvo nė kiek nemažiau. Kai nėra brandžios pilietinės visuomenės, nėra įtakingų visuomeninių organizacijų, per internetą (ypač Facebooką) plintančio visuomenės nepasitenkinimo bangavimą lemia atsitiktiniai įvykiai ir reiškiniai, iracionalios, emocinės reakcijos – visai kas kita nei ekonominių faktų dinamikos suvokimas. Esmė yra lūkesčių nepatenkinimas. Lūkesčių nepatenkinimo jausmas kyla dėl dviejų priežasčių: objektyvių ir subjektyvių.
Objektyvias jau išdėsčiau straipsnio pradžioje. Kas čia gali pasikeisti į gera? Godžių verslininkų mentalitetą artimiausioje ateityje tegali pakeisti ekonominis spaudimas (pvz., samdomų darbuotojų trūkumas). Valdžios veiksmus siekiant mažinti čia jau minėtą turtinę nelygybę gal ir gali kas paskatinti.
Tai pagerintų padėtį, tačiau kiek? Štai čia pereiname prie subjektyvių lūkesčių, o juos nemažai lemia lyginimas su Vakarų Europos (t.y. turtingiausių pasaulio šalių) pragyvenimo lygiu. O štai šito mes įsivaizduojamoje ateityje niekaip nepasieksime.
***
Liepos mėn. komikas Olegas Šurajevas Facebooke paskelbė įrašą, kuriame teigiama, kad butelis mineralinio vandens „Vytautas“ Airijoje kainuoja 3 centus, o Lietuvoje – 2 eurus. Ir palydėjo tokiu prierašu: „REIKIA EMIGRUOTI IŠ LIETUVOS – BUS PIGIAU GYVENTI, NES ČIA LIKO VIENI VAGYS. DALINKITĖS.“
Ir dalinosi. Net 32 tūkstančiai! Žinoma, galima spėti, kad dalis tai suvokė kaip ironišką pokštą, kuriuo tyčiojamasi iš Lietuvoje masiškai paplitusių panašaus turinio suklastotų naujienų (fake news). Bet juk dauguma tai priėmė už gryną pinigą. Ką gi liudija toks masinis nukvailėjimas ir kokias galima daryti išvadas?
Kuo blogiausias. Nes jeigu tas pats Šurajevas ar kas kitas būtų paskelbęs, kad Airijoje kainuoja 40 centų, o Lietuvoje – 1 eurą, ko gero, būtų patikėję dauguma. Ką gi tai reiškia, kad Lietuvoje žmonės linkę tikėti melu apie kainas, kurias gali patikrinti nuėję šimtą metrų iki artimiausios parduotuvės? Nusivylęs savo pragyvenimo lygiu, žmogus iš solidarumo negalvodamas pritars bet kokiam viešai pareikštam pasipiktinimui, nors ir grįstam klaidingais skaičiais.
Deja, pastaraisiais metais populistiniam ažiotažui dėl sufantazuoto kainų kilimo pasidavė ne tik tie, kurie balsuodavo už „musyse“, bet ir nemaža dalis inteligentijos, kuri už populistus nebalsuodavo.
„Nebetiesos“ (post-truth) ir suklastotų žinių pasaulis anaiptol ne tik ten, Trumpo ar Putino gerbėjų aplinkoje. Tatai visa savo absurdiška jėga yra čia, mumyse (gal dabar jau tikrai reikėtų sakyti „musyse“).
Deja, pastaraisiais metais populistiniam ažiotažui dėl sufantazuoto kainų kilimo pasidavė ne tik tie, kurie balsuodavo už „musyse“, bet ir nemaža dalis inteligentijos, kuri už populistus nebalsuodavo. Apie iškreipto kainų poslinkių suvokimo priežastis esu rašęs kitur, čia tik pridursiu, kad tai iš esmės buvo žemesniosios vidurinės klasės (lower-middle class) maištas, nes pagrindiniai maisto produktai parduotuvėse nebrango, todėl skurdžiausios visuomenės dalies padėtis neblogėjo, bet ėmė brangti paslaugos, krevetės, lašiša, kalafiorai…
Ką jau kalbėti apie plačiąją visuomenę, jeigu žinomas bankininkas šniukštinėja parduotuvėse 0,9 l pieno pakuotes ir iš to daro mėgėjiškas išvadas apie kainų kilimą, nors tokią informaciją galima tiesiog gauti iš profesionalių rinkos tyrimų.
Tinklalapyje produktukainos.lt galima sužinoti, kad, spalio 6 d. duomenimis, per metus pienas tetrapakuose pabrango 8,64 proc., o plastikiniuose maišeliuose – net 30,77 proc. O 82% riebumo sviestas pabrango 48 proc. Beje, tokios tendencijos šiuo metu yra bent jau visoje ES (jeigu ne visame pasaulyje), lygiai kaip tuo metu, kai buvo sukeltas kalafioro skandalas, pieno produktai visur buvo atpigę.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje svarstoma apie labai išaugusią infliaciją, artėjančią prie 5 proc. Tačiau „paprastas žmogus“ jau seniai nusprendė, kad „dabar viskas eurais kainuoja tiek, kiek anksčiau litais“, vadinasi, įvedus eurą infliacija pašoko bent 300 proc., todėl dabartiniai keli procentai nieko nebereiškia.
Sunku būtų abejoti, kad įsivaizduojamą kainų kilimo burbulą įvedant eurą (ir prieš tai, ir po to) smarkiai skatino kremliniai troliai. Bet nenorėčiau to per daug sureikšminti – ydų priežasčių visų pirma reikia ieškoti savyje.
Bet tai buvo tik vienas perdėto mūsų visuomenės jautrumo požymis. Sunku nustatyti, kodėl savižudybių pas mus šiek tiek daugiau negu kaimyninėse šalyse, bet paspėlioti galima. Lenkai tikresni katalikai negu mes, o juk žudytis – nuodėmė (be to, ten, ko gero, stipresnės vietinės bendruomenės). Latviai racionalesni, daugiau paveikti vokiškos ir protestantiškos tradicijos, lietuviai – emocingesni, ne veltui vadinami „Baltijos italais“, o juk savižudybę neretai lemia emocinis reagavimas, apmaudo nesuvaldymas.
Vargu ar kuri nors kita Europos tauta yra tiek aimanavusi dėl sezoninio laiko kaitaliojimo, t.y. dėl to, kad vieną kartą per metus, pavasarį, reikia pradėti keltis valanda anksčiau.
Visi šie veiksniai – ir objektyvūs (pernelyg didelė turtinė nelygybė, per didelis sąstingio apimto kaimo gyventojų skaičius), ir subjektyvūs (didelis jautrumas ir polinkis pulti į neviltį) – turbūt ir lemia, kad iš Lietuvos emigruojama šiek tiek daugiau negu iš kaimyninių ES šalių.
Vien tik skundžiantis ir aimanuojant (o dar ir iškraipant faktus) vargu ar galima tikėtis teigiamų poslinkių. Tik aiškiai suvokus ekonominę ir socialinę tikrovę politikams (ir sau) galima kelti pagrįstus reikalavimus bei užduotis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laimantas Jonušys: Paminklai ir Šimtmetis
.png){kind=link}