Dabar žemės pardavimo priešininkams ir šalininkams suteikiama daug galimybių kalbėti, taip pat ir per televiziją. Ir čia matome kuriozų. Aistringasis referendumo šauklys Kazimieras Šliužas LRT televizijos laidoje „Ekonomikos forumas“ sausio 27 dieną akivaizdžiai patvirtino, kad, jo įsitikinimu, narystė Europos Sąjungoje yra blogis. Kitaip sakant, nors dabar Lietuvos žemdirbiai gauna per mažas europines išmokas, jis norėtų, kad jie negautų jokių išmokų. Jam jau jokie saugikliai nebepadės.
Jo bendražygis kovoje už referendumą, šalto veido ir santūrios laikysenos didysis žemvaldys, paklaustas pripažino apie ES taip nemanąs, bet vis tiek esą reikia šachuoti įsipareigojimą liberalizuoti žemės rinką.
Aistringasis šauklys užsidegęs aiškino, kad žemė apskritai nėra prekė, nes „jūs juk jos nesukūrėte“. Ji esanti amžina ir šventa tautos dalis. Šalia sėdintis didysis žemvaldys kukliai nutylėjo, mat jam, kaip ir daugeliui kitų žemės savininkų, ypač stambiųjų, žemė yra būtent prekė.
Kitoje televizijos laidoje aistringasis šauklys užsidegęs aiškino, kad žemė apskritai nėra prekė, nes „jūs juk jos nesukūrėte“. Ji esanti amžina ir šventa tautos dalis. Šalia sėdintis didysis žemvaldys kukliai nutylėjo, mat jam, kaip ir daugeliui kitų žemės savininkų, ypač stambiųjų, žemė yra būtent prekė, komercinis objektas, o ne kas kita.
Klausimas, ar žemvaldys ugningą idealistą laiko naivuoliu, kuriuo galima pasinaudoti, lieka be atsakymo.
Aišku tik tiek, kad stambiems žemių supirkinėtojams, iki šiol perkantiems gana pigiai, nereikia konkurencijos iš užsienio ir galimo žemės brangimo. Kol vieni krūtine gina tėvynės dirvožemį, kiti jų bendražygiai skaičiuoja, kaip daugiau sau naudos iš to dirvožemio išpešti.
Bet kyla ir didesnis klausimas apie visus referendumų entuziastus. Visada yra idealistų, ir yra tų, kurie turi savų interesų, kartais komercinių, kartais politinių. Kalbant plačiau, ne tik apie referendumus, bet ir apskritai apie pastarojo meto dideles pilietines iniciatyvas, galima pastebėti vieną tendenciją. Visais atvejais pasisakoma prieš naujus užmojus. Nereikia statyti naujos atominės elektrinės, nereikia ieškoti skalūninių dujų, nereikia keisti žemės pardavimo įstatymo, nereikia įsivesti euro.
Galima pastebėti ir dar vieną dėsningumą. Visi šitie projektai, prieš kuriuos piestu stojama pilietinu aktyvumu ir referendumų agitacija, vienaip ar kitaip sumažintų Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos arba labiau priartintų Lietuvą prie Vakarų, o tai yra daugmaž tas pats.
Tikrai nenoriu primityviai aiškinti, kad naujovių priešininkai yra Rusijos agentai. Juk esama ir galimai pagrįsto susirūpinimo. Galbūt atominės elektrinės projektas būtų milžiniška neskaidri investicija, nežinia kaip atsipirksianti. Galbūt skalūninių dujų išgavimas pakenks gamtai. Galbūt užsieniečiai pirks žemę spekuliaciniams tikslams ir laikys ją nedirbamą. Galbūt euro įvedimas iš Lietuvos nusiurbs per daug pinigų ES stabilizacijos fondui.
Tačiau daugelis visų šių permainų priešininkų, ypač tų, kurie viešojoje erdvėje mažai reiškiasi, vadovaujasi kitokiais motyvais arba veikiau instinktais. Dalis žmonių bijo bet kokių valstybėje planuojamų didelių projektų, nes mano, jog visa tai daroma tik tam, kad elitas prisiplėštų pinigų ir dar labiau nuskurdintų jį, varganą žmogelį. O Vakarų šalys tik ir laukia, kaip nusiaubti Lietuvą, nesvarbu, kad kasmet šelpia milijardinėm sumom. Su tokiom baimėm ir su tokia nihilistine mąstysena Lietuva apskritai jokios pažangos negalėtų pasiekti.
