Per praėjusius rinkimus balsavau už dabartinę šalies vadovę D.Grybauskaitę, tačiau jos darbo rezultatai, ypač užsienio politikos srityje, nuvylė ne tik mane. Vien naujausi jos pasisakymai apie Ukrainos įvykius kelia nerimą.
Cituoju: „Tai, kas vyksta Ukrainoje, neturi jokių pateisinimų, aš tai netgi pavadinčiau nusikalstamumu. Ir tai liečia abi puses – tiek valdžios, tiek tą dalį opozicijos, kuri agresyviai provokuoja itin agresyvius veiksmus, privedusius ne tik prie kraujo praliejimo, bet ir žmonių žūties“.
Vienintelė iš visų Europos Sąjungos šalių vadovų tik mūsiškė pasmerkė ir maidaniečius, kovojančius už savo šalies laisvę. Panašią poziciją, tik gerokai griežčiau, išsakė Rusijos vadovai.
Kitas pavyzdys: „Aš tikiu, kad jūs ir toliau vaidinsite pagrindinį vaidmenį priartinant Ukrainos europinę ateitį“ – apie J.Tymošenko kalbėjo Lietuvos prezidentė.
Šie žodžiai mane šiek tiek baugina, turint galvoje, kad J.Tymošenko kaip prezidentės kandidatūra tenkintų ir kaimyninę Rusiją.
Vienintelė iš visų Europos Sąjungos šalių vadovų tik mūsiškė pasmerkė ir maidaniečius, kovojančius už savo laisvę. Panašią poziciją, tik gerokai griežčiau, išsakė Rusijos vadovai.
„Rossia1“ kanalo televizijos laidoje vedėjas V.Solovjovas vasario 21 d. pasakė: „Man atrodo, kad, kai J.Tymošenko atvyks į Maidaną, pagaliau Ukrainos politikoje atsiras vyras.“
Laidoje dalyvavęs O.Bondarenka, vadovaujantis Rusijos-Ukrainos informaciniam centrui, pritarė: “Prisiminkime, kad 2010 m. Rusija labiau palaikė J.Tymošenko nei V.Janukovyčių. Ir V.Putinas daugiau tada susitikinėjo su J.Tymošenko. Dabar J.Tymošenko labai greitai išeis ir kalėjimo ir tikrai pasirodys Maidane. Manau, kad tai nereiškia, kad Rusija pralaimėjo. Su J.Tymošenko reikia kurti santykius. Ji adekvatus, susitarimams pajėgus žmogus.“
Tai tik pora mūsų prezidentės užsienio politiką iliustruojančių pavyzdžių. Atidžiai stebėjusi ją visą prezidentavimo kadenciją priėjau prie išvados, kad šiemet norėčiau balsuoti už kitą kandidatą, tačiau koks pasirinkimas?
Socialdemokratų partija kandidatu iškėlė dabartinį europarlamentarą Z.Balčytį. Jo kandidatūra mane šiek tiek glumina. Tai reikštų, kad jis pajėgesnis už partijos pirmininką A.Butkevičių? Keista, nes būtent į A.Butkevičių, kaip į premjerą, nukreiptas visos žiniasklaidos dėmesys, kurį kaip nemokamą reklamą būtų galima išnaudoti kuriant būsimojo prezidento įvaizdį.
Beje, žiniasklaidos dėmesiu kaip vienu iš rinkimų įrankių aktyviai naudojasi ir D.Grybauskaitė. Z.Balčytis tokios galimybės neturi, bet panašu, kad ir nesistengia turėti.
Jeigu kandidatas rimtai siekia svarbiausio valstybėje posto, jis dar neprasidėjus rinkiminei kompanijai neriasi iš kailio, kad tik būtų pastebėtas. Z.Balčyčio šiandien viešojoje erdvėje beveik nematyti.
Jeigu kandidatas rimtai siekia svarbiausio valstybės posto, jis dar neprasidėjus rinkimų kompanijai neriasi iš kailio, kad tik būtų pastebėtas. Dalyvauja pokalbių laidose, stengiasi papulti į kuo daugiau žinių reportažų, aktyviai komentuoja valdžios darbą, siūlo savo alternatyvas, yra matomas rinkėjų.
Prisiminkime D.Grybauskaitę prieš praėjusius rinkimus. Būdama eurokomisare viešai ir griežtu tonu kritikavo tuometės Vyriausybės darbą. Ji sukosi visur: spaudoje, televizijoje, radijuje.
Z.Balčyčio šiandien viešojoje erdvėje beveik nematyti. Kitaip nei „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderio R.Pakso ir jo bendražygių. Jis irgi dirba Europarlamente, kaip ir Z.Balčytis, toli nuo Lietuvos, bet R.Pakso veidas šmėžuoja visur. Matomi ne tik jo bandymai būti įtrauktu į kandidatų sąrašus Prezidento rinkimuose. „Tvarkos ir teisingumo“ deleguoti europarlamentarai aktyviai naudoja Europarlamento skirtas lėšas visuomenei informuoti.
Pastarąjį kartą mano matyta nuotrauka su Z.Balčyčiu buvo „Facebook“, kur jis nedrąsiai šypsosi prie kalėdinės eglutės. Dar buvo pora trumpų reklaminių filmukų, kur jis ateina į pokalbį dėl darbo. Manyčiau, šie vieofilmukai geriausia iliustruoja Z.Balčyčio planus.
Ieškant darbo tą patį CV galima pateikti net keliems darbdaviams iš karto: Prezidento elektoratui ir Europarlamento rinkėjams. Mano nuomone, tikslas yra būtent pastaroji darbo vieta. Juo labiau, kad abejus rinkimus skiria vos pora savaičių.
Socialdemokratų elektoratas Prezidento rinkimų arenoje išduodamas, nes jei kandidatas nesistengia laimėti, kodėl reikėtų už jį balsuoti?
Tad panašu, kad Z.Balčytis aktyviai reklamuotis pradės tik prasidėjus oficialiai agitacijai dėl Prezidento posto ir šiuos išnaudos kaip dalį agitacijos dėl vietos Europarlamente.
Bent jau mano nuomone, tokie žaidimai nesąžiningi rinkėjų atžvilgiu. Tokiu būdu socialdemokratų elektoratas Prezidento rinkimų arenoje išduodamas, nes jeigu kandidatas nesistengia laimėti, kodėl reikėtų už jį balsuoti?
Dar painesnė situacija su Darbo partijos (leiboristų) kandidatu A.Paulausku. Po pastarojo partijos neoficialaus lyderio ir oficialaus įkūrėjo V.Uspaskicho komentaro apskritai susipainiojau, už ką partija ragina balsuoti. Cituoju: „O po rinkimų turėkime stiprų prezidentą, ir padėkim gal net ir tai pačiai D.Grybauskaitei, bet jau su nuoširdžiu šypsniu veide, o ne su vilko „oskalu“.
Tame kreipimęsi dar probėgšmiais paminėta dabartinė partijos lyderė L.Graužinienė. Apie A.Paulauską – nė žožio. Tai už kurį kandidatą iš tiesų ragina balsuoti Darbo partija?
O kas paneigs, kad A.Paulauskas buvo iškeltas tyčia, žinant, kad šis rinkimus pralaimės? Vėliau, paskelbus, kad jis nepateisino partijos lūkesčių, bus sukramtytas ir tos pačios partijos išspjautas.
Man peršasi išvada, kad A.Paulauskas V.Uspaksicho partijai buvo apskritai nereikalingas. Susijungus partijoms Naujoji sąjunga į bendrą iždą pervedė savas lėšas ir turėtas partijos būstines, esančias miestų centruose. Perėmusi turtą Darbo partija kandidatu į Prezidentus iškėlė A.Paulauską. O kas paneigs, kad A.Paulauskas buvo iškeltas tyčia, žinant, kad šis rinkimus pralaimės?
Vėliau, suskaičiavus rezultatus ir paskelbus, kad jis nepateisino partijos lūkesčių, bus sukramtytas ir Darbo partijos išspjautas.
Su A.Paulausku sunkiasvorių kandidatų sąrašas ir baigiasi. Likusiųjų galimybės užimti postą, mano nuomone, labai menkos. Kalbu apie L.Balsį, N.Puteikį, B.Ropę, V.Lašą.
Pastarasis iki šiol plačiajai visuomeniei išvis nebuvo žinomas. Tai Vytauto Didžiojo Universiteto tarybos narys, tarptautine verslo taikos premija apdovanotas verslininkas, kurio vadovaujamoje kompanijoje „UPS Lietuva“ darbuotojai patys pasiskiria atlyginimus.
K.Brazauskienės nevertinu kaip politikės. Ši moteris būtų puiki visuomeninė veikėja, paramos fondų steigėja ir nuskriaustųjų gynėja, bet jokiu būdu ne šalies prezidentė.
V.Tomaševskis atsovauja ne visos Lietuvos, o tik lenkų tautinės mažumos interesams.
A.Zuoko politinė karjera, mano nuomone, baigsis su šia Vilniaus mero kadencija. Jo „ūkiškumo“ pavyzdžiai Vilniaus mieste manęs anaiptol neskatina rinkti jo prezidentu. Šiam politikui svarbiau jo įvaizdis, o ne miesto problemos.
Pavyzdys: savivaldybė įkūrė brangiausią mieste taksi įmonę, nuostolingą skrydžių bendrovę, kurią reikia dotuoti, o po miestą važinėja daug aplūžusių, po dešimt kartų perrinktų autobusų, kurie, paspaudus šalčiams, išvis nepajudėjo.
Žvelgiant į šį sąrašą kyla labai daug klausimų ir neaiškumų. Gal naivu, tačiau tikiuosi, kad balandį, prasidėjus oficialiai agitacijai, situacija taps aiškesnė ir rinkimų dieną galėsiu nedvejodama dėti kryžiuką ties jo verto žmogaus pavarde.
