Iš anksto turiu perspėti, jog šiame tekste tikrai neketinu menkinti nei mūsų festivalių, nei tuo labiau jų organizatorių. Priešingai, šį klausimą norėčiau apsvarstyti kiek kitokiu kampu.
Veikiausiai dauguma sutiktų, jog šiandien Lietuvoje gausu skirtingus (ir nišinius) muzikos žanrus „aptarnaujančių“ festivalių, į kuriuos atvyksta tiek neseniai išpopuliarėję, tiek jau seniai žinomi atlikėjai.
Galima tik pasidžiaugti, jog mūsų organizatoriai už tuos, palyginti nedidelius, pinigus (20–60 Eur), kuriuos už bilietą sumoka lankytojai, sugeba pasikviesti kelis žymius muzikantus, pritraukti smulkųjį verslą, surasti rėmėjų, kurių dėka renginys pasiekia platesnę auditoriją.
Paminėti verta ir tai, jog pamažu Lietuvoje plečiasi ir paties muzikinio festivalio „dirbtuvės“ – randasi vis daugiau intelektualinės ir kūrybinės veiklos, žmonės yra skatinami susipažinti su įvairiomis pasaulio kultūromis, virtuvėmis, gyvenimo būdu, išmėginti daug įvairių sporto šakų.
Už žanro ribų
Gera organizacija pasižymintis muzikos festivalis šiandien pritraukia net ir tuos, kurie galbūt neklauso vienokio ar kitokio žanro muzikos.
Lengvosios muzikinės artilerijos gerbėjai gali „išsitaškyti“ alternatyvios muzikos festivalyje „Devilstone“ („Velnio akmuo“ – red. past.) ar folk dvasia alsuojančiame „Mėnuo Juodaragyje“, o doom, death, black metal mylėtojas šiandien gali visai netikėtai save atrasti... „Bliuzo naktyse“!
Galbūt ir patys mūsų žanriniai festivaliai į muzikinį katilą stengiasi įmesti daugiau eklektikos. Iš „Roko naktų“ išsivysčiusių „Galapagų“ programoje šiais metais galima atrasti nemažai hiphopo muzikos atlikėjų, o štai pernykščių metų „Velnio akmens“ festivalyje pasirodė blues rock ir 8-ojo dešimtmečio dvasia alsuojanti švedų grupė „Blues Pills“.
Gera organizacija pasižymintis muzikos festivalis šiandien pritraukia net ir tuos, kurie galbūt neklauso vienokio ar kitokio žanro muzikos.
Kaip ne kartą yra pastebėjęs ilgametis „Kaunas Jazz“ festivalio organizatorius Jonas Jučas, norėdamas sudominti platesnę klausytojų auditoriją, pirmiausia turi lavinti jos ausį, plėsti suvokimo ribas ir tik tuomet gali ją „prisijaukinti“.
Kuo įvairesnis muzikos spektras, tuo didesnė tikimybė, kad susirinks daugiau auditorijos, ir ši pasidalins savais atradimais.
Tačiau įvairovė, veikiausiai, yra ne viskas. Nė vienas Lietuvoje organizuojamas muzikos festivalis savo lankytojų skaičiumi kol kas nepralenkė pašonėje vykstančio didžiausio latvių „Positivus“.
O ir bilietas į šį festivalį nekainuoja ženkliai daugiau, nei į kai kuriuos Lietuvoje organizuojamus mažesnio masto festivalius (šių metų „Positivus“ 3-ų dienų bilietas su kempingu kainavo 68 Eur asmeniui). Štai čia ir prasideda didžioji mįslė.