Iš anksto noriu įspėti skaitytoją, jog šiuose apmąstymuose neketinu imtis meno kritikos ar vertinimų. Mane labiau domina tai, kaip socialinė ir politinė dabarties kritika, juntama konceptualaus meno darbuose, gali keisti mūsų požiūrį į tikrovę, ir koks vaidmuo šiame kūrybiniame-poleminiame procese tenka menininkui.
Darbai, kuriuos ketinu paminėti šiame tekste, atrinkti pagal subjektyvią žiūrą – tai, kas paliko didžiausią įspūdį bei pasirodė artima ir aktualu savai kultūrinei patirčiai.
Mirusių – nemirusių „kapinės“
Apžvalginę kelionę pradėsiu nuo istoriniame Serbijos paviljone eksponuojamo Ivano Grubanovo darbo – „Jungtinės mirusios tautos“ (angl. United Dead Nations). Pagrindinė darbe naudota materija – žlugusių valstybių (Austrų–Vengrų imperijos, Osmanų imperijos, Sovietų Sąjungos, VDR, Jugoslavijos ir kt.) vėliavos.
Šios vėliavos, atstojančios tapybinio darbo pagrindą, neplevėsuoja ore, o yra pamestos/patiestos ant grindų. Taip groteskiškai yra prabrėžiamas didžiųjų imperijų hegemonijos žlugimas ir ideologinės simbolikos virtimas... paprasčiausiu skuduru.
Tačiau I.Grubanovas mus provokuoja klausdamas, ar šios vėliavos jau yra tik praeities simbolika? Menininko darbe atsispindi ir pačių serbų (bei Balkanų tautų) tapatybės problematika – ar žlugusio Jugoslavijos režimo „vaiduoklis“ vis dar siaučia jų kasdienybėje? Kada imperinė praeitis tampa „praeitimi“ per se?
Šis klausimas yra toks artimams mums, pokomunistinių šalių būtybėms. Ideologinę praeitį žyminti simbolika vis dar kelia tiek daug diskusijų primestą diktatūrinį režimą išgyvenusiose šalyse. Į viešą teismą stoja ne tik politinės figūros, bet ir režimo metu kūrę menininkai bei jų darbai. Tiesa, pastaruosius jau turime, kur išvežti. Mūsų režimo „kapines“ šiandien atstoja Grūto parkas.
Ir kas žino, ar šiandien tvarumo įspūdį sukūrusios naujos sąjungos netolimoje ateityje netaps dar vienu praeities skuduru.