Kitokie nei vakar?
Ryškus politinis aspektas užčiuopiamas ir Argentinos paviljone (įsikūrusiame Arsenale di Venezia) eksponuojamuose argentiniečių skulptoriaus Juano Carloso Distéfano darbuose.
Šioje ekspozicijoje pateikti darbai buvo pradėti kurti dar Šaltojo karo laikotarpiu, kilus atominei krizei Kuboje, Paryžiaus gatvėse šurmuliuojant revoliucingai nusiteikusioms minioms. Tačiau kodėl būtent dabar, 56-ojoje Venecijos bienalėje šie darbai vėl tapo (ar reikėtų sakyti „vis dar yra“) aktualūs?
Veikiausiai, J.C.Distéfano skulptūros atveria reikšmingą istorinės atminties problematiką: ar ginklai ir prievarta, kurią neša kruvinosios praeities revoliucijos, vis dar yra įaugę į mūsų odą? Kiek galime būti tikri, jog esame kiti, kitokie šiandien, labiau nei vakar?
Ekspozicijos aprašas tarsi vainikuoja šią retoriką filosofės Hannah Arendt citata: „Galimybė, jog rytojus bus toks pats, kaip praėjusi diena, yra daugiau nei tikėtina.“
Praeities grimasos
Jei dar nepailsote, žingsniuojame toliau – į pačią Rusijos paviljono šerdį. Šįmet šiai šaliai pirmą kartą bienalės istorijoje atstovauja moteris(!) – Maskvos konceptualistų grupei priklausanti menininkė Irina Nachova.
Kūrėja šiais metais nusprendė transformuoti istorinį „Žaliąjį“ Rusijos paviljoną į kone šimtmečio dimensijoje įrėmintą kapsulę. Tačiau norint suprasti I.Nachovos darbo koncepciją, būtina įsigilinti į ekspozicijos sienas dengiančius aprašus. Autorės biografija yra glaudžiai susijusi su Rusijos valstybės režimų ypatybėmis.
Pirmą kartą savo darbus eksponuodama istoriniame Rusų paviljone, menininkė nusprendė restauruoti turimą ekspozicinę erdvę, pasitelkdama spalvą, kaip vieną iš pagrindinių ideologinių simbolių. Kiekviena ekspozicinė erdvė čia išreiškia tam tikrą specifinį jos biografijos tarpsnį, kuris glaudžiai susišaukia su to meto sociopolitine režimo tikrove.
Įspūdinga „kosmonauto galva“, eksponuojama metalinės pilkos atspalviu išdažytoje patalpoje, simbolizuoja laikotarpį iki perestroikos, kuomet I.Nachova jautėsi įkalinta klaustrofobiškoje erdvėje: jos negalėjo išgirsti ir išvysti pasaulis, nes dialogas su to meto menininkais, kuriančiais už geležinės uždangos, buvo draudžiamas.
Tuo tarpu abstrakčia kompozicija išsiskiriantis „Žalias-raudonas“ kambarys šiame paviljone simbolizuoja dvi rusų istorijoje reikšmingas spalvas – raudoną, kuri reiškia revoliuciją, ir žalią, kuri priskiriama perestroikos metui.
Kodėl būtent šias spalvas (ir šią temą) menininkė pasirinko savo darbe? O gal sovietinio režimo ir pertvarkos dialektika vis dar gaji dabartinės kasdienybės dalis?
Klausti galime ir dar giliau: kaip dabartinį šalies režimą ir jo vykdomą ekspansinę užsienio politiką vertina šalyje kuriantys rusų menininkai? Kaip jie jaučiasi savo tėvynėje?
