Tai ką daryti?
Ir jeigu leisite, šioje vietoje trumpai nukrypsiu į šalį ir pristatysiu rusų menininkų grupę „Chto delat“ (red. „Ką daryti“), kadangi kūrėja Natalija Peršina-Jakimanskaja, Arsenale eksponavusi savo darbus, priklauso būtent šiam menininkų rateliui.
„Chto delat“ neseniai pristatė pačių režisuotą filmą „Исключенные. В момент опасности“ (red. „Atskirtieji. Pavojaus akimirką“), kurį galite išvysti internete. Filmo apraše slypi šių rusų menininkų pozicija:
„Šiuo metu mes stovime ant bejausmio ir niekingo karo slenksčio; viešosios erdvės likučiai nyksta tiesiai prieš mūsų akis; ir mes neturime jokių politinės įtakos svertų. Vyriausybė įžūliai skelbia nepaprastąją padėtį, ir visuomenė į tai atsako su visa parama. <...> Situacija primena košmarą <...> Tai, kas vakar atrodė neįmanoma, šiandien yra sutinkama su entuziazmu. Kokia meno forma dabar yra galima? O gal negalima jokia apskritai?“
Valdžios kritika smarkiai juntama ir Natalijos Peršinos-Jakimanskajos darbuose. Šie kūriniai – protesto, prasidėjusio dar 2011 m. ir nukreipto prieš suklastotus Vladimiro Putino rinkimus, išraiška.
Nors protestas Rusijoje ir buvo nuslopintas, tačiau žinia apie jį meninės instaliacijos pavidalu tebekeliauja po didžiųjų sostinių (Niujorko, Londono, Berlyno ir kt.) parodas, primindama pasauliui apie rusų valstybės tragediją, dalies piliečių norą keistis ir kartu neįgalumą, neturėjimą įrankių, politinės valios, galios to padaryti.
Apie menininko misiją
…Ir dabar jau žengiu glaustų išvadų link. Nežinau, kaip jums, bet man, keliaujant po šių šalių meno pasaulio patirtis, kyla mintis, jog tokio masto parodose ir randasi menininko, kaip pasaulio gelbėtojo, misija.
Nors pasaulio ateitis veikiausiai priklauso nuo vadinamųjų decision-makers (red. sprendimų priėmėjų) politinės valios, tačiau menininko balsas, skambantis tyruose, geba atverti ir parodyti šio pasaulio žaizdas.
Priversti sustoti ir susimąstyti – ką ši rėkianti šiandiena gali mums pasakyti apie mūsų rytojų? Kokius galimus ateities scenarijus ji gali išpranašauti?
Nors gal kartais ir sunkiai iššifruojamas gali atrodyti šių dienų konceptualus menas, ir reikia įdėti pastangų, norint suprasti šiuolaikinio autoriaus idėją, bet juk verta pasistengti. Už tos mįslingos Ezopo kalbos slypinčios žaizdos – artimos ir mums.
P.s. Bienalėje dalyvavo 89-ios šalys, man pavyko pamatyti apytikriai pusę ekspozicijų ir tik vos kelias aptarti šiame tekste.
Keliaudama po Venecijos bienalę suvokiau beprotiškai didelę šio pasaulio įvairovę.
Šis daugialypiškumas – žavi ir sukrečia iki giliausių sielos gelmių.
Suteikime šansą jį pažinti ir galbūt (galbūt!) šioje sudėtingoje globalioje epochoje išmoksime geriau suprasti vieni kitus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Laura Kešytė: Kodėl vasaros festivalių ture mes atsiliekame nuo latvių?
