 |
Techniškai žiūrint, tokia koalicija įmanoma, gal net bus bandoma būtent tokią koaliciją suformuoti tuoj pat po rinkimų. Tačiau lieka neatsakytas esminis klausimas – kuri partija gaus daugiau balsų? Reitingai rodo ne būsimų rinkimų rezultatus, o tik momentinę rinkėjų nuotaiką apklausos metu.
Iki rinkimų dar daug laiko, politikai dar neatskleidė savo pagrindinių strategijų, dar nesmogė priešininkams svarbiausių smūgių.
Kita vertus, visuomenės gelmėse rusena daug keistų iniciatyvų bei lūkesčių, kurių nėra viešoje politinėje darbotvarkėje. Visų pirma, tai tautiniai politikos aspektai. Visoje Europoje veši pretenzijos imigrantams, mažumoms ar istoriniams „priešams“. Lietuva – ne išimtis.
Socialdemokratų pasiryžimas draugauti su reitingų viršūnėje esančiomis partijomis tėra tik geras rinkiminis kalbėjimas.
Vilniaus krašto tema, pagražinta lenkiškų raidžių reikalavimais bei tautinio švietimo akcentais, bus reikšmingas rinkimų epizodas. Čia savo politinę naudą bandys pasiekti ir Lenkų rinkimų akcija, ir tautininkai. Todėl užmiršti šias dar neseniai nereikšmingas partijas būtų klaida.
Vieni pakankamai sėkmingai po savo vėliava telkia ne tik lenkus, bet ir rusus ar net baltarusius. Jų sėkmė būtų ir dėsninga Lietuvos valdžių, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovų aplaidumo pasekmė.
Kiti garsiai protestuos prieš kitataučius bei jų norą būti savimi ir pavojingai telks apie save nuo konservatorių pavargusius lietuvius.
Kukliai praleidžiama, kad didelės galimybės (ypač po G.Steponavičiaus skandalo, parodžiusio kitą Liberalų sąjūdžio veidą) atsiveria Liberalų ir centro sąjungai, kuri nuosekliai rodo principines pozicijas daugelyje sudėtingų situacijų. Todėl, kad ir ką rodytų reitingai, ši partija, jei nesustos ir sugebės visuomenei įrodyti savo principų tvirtumą, laimės daugiau nei jai yra žadama šiandien.
Na, o Darbo partija dar privalės pereiti teismų skaistyklą, nes bylų dėl finansinių partijos problemų atomazga jau čia pat. Todėl kalbėti apie „darbiečių“ dominavimą Seime dar anksti. O jei ši partija ir laimėtų daug vietų Seime, jos buvimas valdančiojoje daugumoje gali būti apsunkintas prezidentės nenoro matyti „darbiečių“ valdžioje.
Žinant D.Grybauskaitės charakterį, bus sunku suderinti visus „darbiečių“ ministrus bei pozicijas vykdomojoje valdžioje. Todėl tokia reitinginė koalicija, nors teoriškai ir įmanoma, praktikoje gali tapti ilgo ir sudėtingo manevravimo aplink prezidentūrą procesu.
Todėl socialdemokratų pasiryžimas draugauti su reitingų viršūnėje esančiomis partijomis tėra tik geras rinkiminis kalbėjimas. Realiai jiems gali tekti derėtis su Lenkų rinkimų akcija ir liberalcentristais. Daug realistiškesnė ir politiškai logiškesnė būtų socialdemokratų, „tvarkiečių“, Lenkų rinkimų akcijos ir liberalcentristų koalicija, kurioje dominuotų socialdemokratai ir „tvarkiečiai“.
Įdomu, kad niekas nekalba apie koalicijas su konservatoriais. Net ir Liberalų sąjūdis tyliai kenčia dabartinės koalicijos su konservatoriais naštą ir laukia savo 5–6 proc. rinkėjų malonės. Gal liberalams vertėtų rinkimų kampanijos akcentu pasirinkti SMS žinučių rašymą rinkėjams ir rinkėjoms? Būtų kažkas naujo.
