Tuo nenorėčiau įžeisti tų konservatorių, kurie išties yra pažangūs, modernūs ir atviri pasauliui.
V.Tomaševskio pareiškimai dėl galimo LLRA išėjimo iš koalicijos buvo netikėti daugeliui, tačiau jų reikėjo laukti. V.Tomaševskis atstovauja gana izoliuotai nuo valstybės tautinei grupei, kuri jau kelintas dešimtmetis pratinama prie minties, kad Lietuvoje jai blogai: jų kalba nevertinama, kultūra ignoruojama, o socialinis ir ekonominis gyvenimas marinamas.
V.Tomaševskio iškilimas daugeliu atvejų paremtas būtent tuo, kad egzistuoja nuolatinė konfrontacija ir tautiniu nepasitikėjimu grindžiama įtampa.
Lenkijos valstybės požiūriu, V.Tomaševskio pareiškimai taip pat nėra korektiški, jie neartina problemų sprendimo.
Įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos sustiprino ir dar labiau Vilnijos lenkus sutelkė apie LLRA lyderį, nors anksčiau buvo galima aptikti ir ryškią liberalią, ir socialdemokratinę Lietuvos lenkų politinę orientaciją. Dabar visi Lietuvos lenkai – LLRA rėmėjai.
Atšilimas ir pagaliau liberalūs valdančiosios daugumos sprendimai dėl tautinių mažumų reikalų, siekis atkurti pasitikėjimą tarp kaimyninių šalių yra naudingi tautinėms mažumoms Lietuvoje, bet jie yra nenaudingi tiems, kurie savo politinį kapitalą kraunasi iš nacionalistinių konfrontacijų.
V.Tomaševskis suvokia, kad, išsprendus lenkų mažumos reikalavimus, jis neteks argumentų ir praras įtakos Vilnijoje galimybes, tad gali būti nebeišrinktas į Europos Parlamentą.
Pagaliau bręsta ir pokyčiai pačioje LLRA. Be konfrontacijos, galimi pakeitimai vadovybėje. Tikėtina, kad liberalesnis LLRA sparnas perims vadovavimą šiai partijai. O tai reiškia, kad LLRA išeis iš savo ideologinio bunkerio – nuolatinio nepasitikėjimo Lietuvos valdžia ir nacionalistine ideologija paremtų kaltinimų.
Nors čia dar laukia karšta polemika su V.Tomaševskio šalininkais savivaldoje. Dėl regiono atsilikimo energiją reikėtų nukreipti ne į politinę priešpriešą, o į ūkinius reikalus.
Negana to, Rusų aljansas gali išeiti iš glaudžios sąjungos su lenkais. Rusai turėtų suprasti kraštutinių ir konservatyvių reikalavimų kenksmingumą tautinėms mažumoms.
Lenkijos valstybės požiūriu, LLRA vadovo pareiškimai taip pat nėra korektiški, jie neartina problemų sprendimo. Taigi V.Tomaševskis iš esmės tampa tik radikalų atstovu ir praranda strateginę paramą sau bei savo pozicijai.
Bet ne viskas taip paprasta – LLRA radikalai turi atramą ir Lietuvoje. Čia jau yra išugdyta radikali nuomonė ir politinė grupė žmonių, kurie deklaruoja tokį pat radikalų konservatyvumą santykiuose su vietos lenkais. Tai ir G.Songaila, ir Tėvynės sąjungos radikalaus sparno pozicijos, kurios mažai kuo skiriasi nuo G.Songailos nuomonės.
Taigi politiškai LLRA radikalai atranda savo politinius dvynius lietuvius ir gali kariauti tik šioms radikalų grupėms naudingą nacionalistinį karą, lindėdami savo ideologiniuose bunkeriuose ir nenorėdami matyti pasaulio kaitos.
