Socialdemokratai demonstravo aiškų idėjinį ir tradiciškai nusistovėjusį požiūrį į politiką bei visuomenę ir dėl to juos vis dar galima vadinti partija, turinčia ideologinius išskirtinumus. Darbo partija beveik atvirai ignoravo vertybinius akcentus, susitelkdama ties taktiniais veiksmais.
„Darbiečiai“ yra partija, kuri nuolat bandė prisitaikyti prie kintančių viešosios nuomonės akcentų.
Tai populistinio požiūrio į politiką bei valdžią demonstravimas. Populistams svarbiausia yra dalyvauti valdžioje. Vertybės, ideologijos populistinėms partijoms nėra svarbus siekinys. Šalies gerovė, valstybės pažanga matoma ne kaip objektyvizuota programa, o kaip partijos gerovė.
Daugelis Darbo partijos narių laukia, ko gero, tik vieno – kad „darbiečiai“ laimės ir tada jie gaus geresnes darbo vietas, bus įtraukti į valdžios struktūras.
Tenka tik stebėtis, kad dar nepatekome į visišką chaosą, kad dar esame nepriklausomi.
Toks partijos narių mobilizavimas gal ir gali būti efektyvus kažkurį laiką, tačiau jis nukreipia žmonių mąstymą ne ta kryptimi. Tokios partijos nariai ir jų artimieji valstybės sistemoje ima matyti ne savo bendruomenės pagrindą, ne organizuotą tautos gyvenimą, bet turginę asmeninės naudos galimybę. „Darbiečių“ buvimas politikoje yra politikos subanalinimas, jos pavertimas pelno šaltiniu uždarai grupei žmonių.
Socialdemokratų siekis suderinti opozicinių partijų veiklą, sukurti efektingesnį mechanizmą rinkimų kovoje (korektiškai susitariant netrukdyti vienas kitam), suformuoti įgūdžius bei patirtį būsimiems santykiams po rinkimų į Seimą buvo racionalus. Tikslas – iš anksto pasiruošti galimiems naujų valdančiųjų junginiams bei konkrečiai jų veiklai.
Iš anksto ir laiku – atsakingos politikos principas, kai į valdžią žiūrima kaip į galimybę ją panaudoti visuomenės labui.
Bet visuomenė yra tokios būsenos, kai kiekvienas į kitus žiūri per įtarumo ir net pavydo akinius. Nemažai žmonių Darbo partijoje mato savo trumpalaikių ir labai žemiškų svajonių išsipildymą – vakar buvau bedarbis, o su šia partija gal gausiu darbo, turėsiu užsiėmimą.
Normalioje valstybėje partijos neskirsto darbo vietų, tad taip mąstantis žmogus tiesiog parduoda savo politines bei ideologines vertybes „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“.
Bet Lietuvoje taip jau yra. Dvidešimt metų politikoje vyravo ne atsakingas požiūris į valstybę, o chaotiškas santykių aiškinimasis tarp valdančiųjų ir opozicijos, kai gerai buvo tik tai, kas tuo metu atitiko valdančiųjų interesus. Per tiek laiko užaugo didelis būrys rinkėjų, kuriems atrodo, kad politika tėra asmeninės naudos šaltinis ar tiesiog verslas.
Tenka tik stebėtis, kad dar nepatekome į visišką chaosą, kad dar esame nepriklausomi. Nors tokia nepriklausomybė, kai visuomenė demonstruoja abejingumą politikos procesams, kai balsuojama už garsiau rėkiantį ir saldžiau žadantį, irgi tėra iliuzija.
