Todėl, kai imama kalbėti apie tai, kas bus valdžioje, suprantu, kad kalbama ne apie ateitį, o apie dabartinę situaciją: dėliojami prioritetai rinkėjams – suprask, jie jau laimėjo, nes mąsto apie koalicijas.
Koalicijų konfigūracija gali būti svarstoma kitu aspektu, tarkim, kiek partijos ir jų atstovai Seime yra vertybiškai artimi, panašūs, kad galėtų bendrai valdyti?
Todėl, kai Č.Juršėnas daro prielaidą apie galimas koalicijas su konservatoriais, o A.Butkevičius abejoja tokia galimybe, mes regime ne samprotavimus apie galimą koaliciją, o sudėtingų vidinių Socialdemokratų partijos vadovybės diskusijų atgarsius.
Tos diskusijos gali būti visai nesusijusios su koalicinio bendradarbiavimo versijomis, jos galbūt yra tik lyderių trinties ir hierarchinio aiškinimosi atspindys. Nors, reikia pripažinti, LSDP yra partija, kur nuomonių įvairovė toleruojama. Gal todėl ši partija sugebėjo išsaugoti didžiulį narių skaičių?
Net ir tarp konservatorių dūzgia diskusija, kurią, kaip visada barokiškai, bando reguliuoti V.Landsbergis: „Nežinau, ar mano partija po rinkimų bus kokių nors koalicijų iniciatorė. Socialdemokratų reikalas, ar jie kvies konservatorius, ar nugalės kokie nors revanšistiniai interesai.“
Tokiu kalbėjimu V.Landsbergis nesąmoningai konstatuoja, kad socialdemokratai jau laimėjo, nes tai jų reikalas kviesti dešiniuosius į koaliciją. Kita vertus, klijuodamas vertybinę etiketę politiniams oponentams („revanšistai“), jis daugiau kuria įtampą, nei ieško konstruktyvaus darbo būsimajame Seime galimybių.
V.Landsbergis nesąmoningai konstatuoja, kad socialdemokratai jau laimėjo.
Akivaizdu, kad V.Landsbergis yra atitolęs nuo partijos gyvenimo, ir, matyt, niekas nei konservatorių stovykloje, nei už jos tokios jo pozicijos rimtai nevertins. Todėl kalbėdamas tariamai aktualia koalicijos sudarymo tema, V.Landsbergis, visų pirma, kalba apie save ir savo nuomonės reikšmingumą sau.
A.Kubilius kaipmat sureagavo į V.Landsbergio tezę kategoriška rinkimų replika: „Aš tik tiek galiu pasakyti, kad mes, valdančioji koalicija, Tėvynės sąjunga kartu su liberalais, ruošiamės sėkmingai pasirodyti rinkimuose ir pratęsti visus darbus, kuriuos darėme.“
Taigi, ir Tėvynės sąjungoje vyksta lyderių ir požiūrių kova.
Tačiau tikras būsimosios koalicijos svarstymas dabar galimas tik S.Daukanto aikštėje, nes prezidentei reikia rimtai svarstyti visus ateities variantus. Po rinkimų reikės aiškiai pareikšti savo požiūrį į partijas, politikus bei pritarti ar nepritarti vienai ar kitai koalicijos galimybei.
Čia, o ne Seime, telksis naujos valdančiosios daugumos formavimo karštis. Čia, o ne partijose, bus matuojamos frakcijų galimybės susitarti, bus stumiami vienas kitam į glėbį politikai. Čia virs derybų katilas (o gal jau ir verda) siekiant suburti tokią koaliciją, kuri realizuotų ir prezidentės planus.
Tačiau rinkimai dar neįvyko, taigi, ir visi samprotavimai tėra tik prielaida, modeliuojanti politinių santykių tendencijas.
