Didžiosios partijos suvokia šią atsakomybę, todėl ir jų veiksmai, ir lyderių žodžiai yra atsargūs.
Regis, net prezidentė ima suprasti, kad ištartas žodis nėra tik paprastas kalbėjimas, o darbas, kurio pasekmės gali būti pavojingos visuomenei ir valstybei.
Todėl D.Grybauskaitė jau neišdrįso pasakyti tai, kas jai visada atrodė populistiškai palankiau, kai buvo paklausta, ar N.Venckienė gali dirbti teisėja. Prezidentė šįkart išvengė atsakymo, nors dar prieš mėnesį ji drąsiai palaikė teisėjos teisinį nihilizmą. Gal prezidentė jau suvokė, kad taikymasis prie minios, kalbėjimas unisonu su ja, gal ir sukuria aukšto reitingo galimybes, bet naikina pilietinę ir politinę visuomenę.
Tuo pat metu tie, kurie turėtų puoselėti pilietinės sąmonės daigus, ėmė veikti taip, kaip kažkada Kinijos chunveibinai: iškeliami keli paprasti, bet aiškūs šūkiai (apginti teisingumą), sukuriama priešo metafora (pedofilai), ir pakyla visuotinė pykčio banga.
Atsiranda energingų ir liguistai ambicingų veikėjų, kurie, prisidengę pilietinių judėjimų imitacijomis, kuria pavojingą politikos aplinką.
Tokiu būdu vykdyti teisingumą ignoruodami teisę imasi D.Kuolys, A.Matulevičius, S.Stoma ir kiti. Formuojamas vulgarus, bet dalies žmonių lengvai priimamas pilietinio veikimo stereotipas, leidžiantis kiekvienam, kuris jaučiasi nuskriaustas, manyti (žinoti!), kas jį nuskriaudė ir kas jam padės nubausti skriaudėją.
Taip šiandien kuriamos kitokių partijų užuomazgos, formuojamos politinės platformos prieš rinkimus. Sako, kad tai irgi visuomenės saviraiška. Iš dalies taip, bet tokia saviraiška tapati neišauklėto vaiko „saviraiškai“, kuri kelia pavojų aplinkiniams ir pačiam vaikui.
Kodėl išvardyti veikėjai imasi tokių politiškai pavojingų iniciatyvų?
Taip elgtis juos verčia ne jų vertybinės ir politinės nuostatos. Manau, tai daugiau nerealizuotų ir hipertrofuotų ambicijų išraiška, kai praradus visuomenės dėmesį, veikiama ten, kur dar galima suburti aplink save kažkiek gerbėjų, turėti pasekėjų. Štai kodėl šie veikėjai imasi imituoti aktyvumą, prisitaikydami prie realių bėdų, apibendrindami ir patys rengdami kaltinimo akcijas.
Kita vertus, tai veiksmas, kuriuo siekiama realizuoti troškimą turėti galią, valdyti kitus. Sudėtingas kompleksų rinkinys, kuriame lyderystės troškimas yra tarsi kompensacija politiniams nevykėliams.
Toks minios lyderių veikimas nenumaldomai suformuos ydingą pilietiškumo ir politinės kultūros suvokimą. Atsiranda energingų ir liguistai ambicingų veikėjų, kurie, prisidengę pilietinių judėjimų imitacijomis, kuria pavojingą politikos aplinką.
Prezidentė ir Seimo nariai, bijantys rizikuoti ir imtis atsakomybės, tampa šių imitatorių įkaitais, nes minios baimė paverčia juos prisitaikėliais.
Ar daug pasieksime taip veikdami? Nemanau. Tiesiog išrinksime į Seimą ne lyderius, bet apsimetėlius, ne politikus, bet bailius, besislepiančius už minios. Ne ryžtingus ir rimtus diskutantus, o tik nevykėlius, kurie atkartoja nežinia iš kur ateinančias paskalas ir mitus.
