Reaguodamas į prezidentės užuominas apie V.Uspaskicho galimus interesus, susietus su PVM lengvata mėsai (kas paneigs, kad V.Uspaskicho įmonėms tai nenaudinga), V.Gedvilas atkirto pakankamai kategoriškai: „Susidaro įspūdis, kad pagal kažkokias nerašytas taisykles prezidentė sąmoningai arba nesąmoningai gali kalbėti netiesą ir klaidinti visuomenę, tačiau drauge ji jaučiasi teisi bei visiems vienodai teisinga – taip, kaip to reikalauja Konstitucija. Negaliu toleruoti, kai vieni koalicijos partneriai – socialdemokratai – yra išskiriami ir palaikomi kaip padorūs ir teisingi, o kiti – žeminami ir vadinami populistais, pabrėžiant, kaip sunku dirbti Algirdo Butkevičiaus Vyriausybei. (...) Arba prezidentė buvo suklaidinta, arba ji siekė suklaidinti žmones tokiais savo pareiškimais.“
Žiniasklaida ir analitikai suskubo vertinti šį žodinį susikirtimą kaip rimto ir ilgalaikio konflikto pradžią. Bet manau, kad šį pasikeitimą „komplimentais“ vertėtų klasifikuoti kaip ilgalaikių politinės konkurencijos riboženklių fiksavimą.
Taip abi pusės atsidengė ir paskelbė viešai, kad bendravimas tarp „darbiečių“ ir prezidentės jau negali būti diplomatiškai neutralus.
Bet turime suvokti ir tai, kad konfliktas įvyko ne tarp šiaip politikų, o tarp Seimo pirmininko ir prezidentės. Vadinasi, artimiausi metai prieš prezidento rinkimus bus paženklinti įtampa ne tik tarp vienos partijos ir prezidentės bet ir tarp Seimo ir Prezidentūros.
Bet turime suvokti ir tai, kad konfliktas įvyko ne tarp šiaip politikų, o tarp Seimo pirmininko ir prezidentės. Vadinasi, artimiausi metai prieš prezidento rinkimus bus paženklinti įtampa ne tik tarp vienos partijos ir prezidentės bet ir tarp Seimo ir Prezidentūros.
Tai patvirtina ir birželio 27 d. Seimo priimtos Seimo statuto pataisos, kurios leis nepritarus įstaigos veiklos ataskaitai kelti jos vadovo atstatydinimo klausimą. Tokia Seimo statuto korekcija pirmiausia palies prezidentės tvirtinamus aukšto rango valdininkus.
Dabar jie jau nėra apsaugoti prezidentine globa, Seimas čia tampa įtakingesnis ir pajėgus rimtai kontroliuoti prezidento globojamus aukšto rango valdininkus. D.Grybauskaitė turėjo suprasti, kad sudėtingame taktiniame galių žaidime, Seimas (valdančioji dauguma) įgijo didžiulę persvarą prieš ją.
Bet ne viskas pralaimėta. Dar lieka toks galingas įtakos mechanizmas, kaip viešoji nuomonė. Manyčiau, kad po pirmininkavimo sunkumų būtent čia bus didžiausi mūšiai dėl valdžios. Būtent čia bus telkiamos realios pajėgos – lojalūs žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės, galinčios atstovauti vienai iš kovojančių pusių.
Jau dabar akivaizdu, kad prezidentė gyvena tarsi apsupta minų lauko, kur kiekvienas politikų ar partijų judesys gali sukelti tam tikrą sprogimą žiniasklaidoje. Geriausias pavyzdys yra Birutės Vėsaitės informacinis sutriuškinimas, nors realiai ji nenusižengė nei moralinėms, nei juridinėms normoms, bet kritika unisonu ir neadekvatus spaudimas privertė valdančiuosius nusileisti.
Visai galimas daiktas, kad ši ministrė peržengė tam tikras ribas visai kitur – palietė neliečiamus buvusiųjų interesus, taip pat labai mielus ir prezidentei.
Taigi vasara ir ruduo taps savotišku informacinių jėgų kaupimu prieš lemiamą susikirtimą po pirmininkavimo, jei abi pusės ištvers ir nepradės savo veiksmų anksčiau.
Kita vertus, turi būti ir stabilumo veiksnys šiame minų lauke. Ir čia matome, kaip premjeras A.Butkevičius, nesiveldamas į pernelyg aistringas diskusijas su oponentais, nekeldamas balso ir bet kokiu būdu siekdamas susitarimo su visais, tampa vieninteliu patvaraus politinio pagrindo formuotoju.
To pagrindo, kurio taip ilgesingai geidžia atsakingi Lietuvos piliečiai ir kuris jau seniai išslydo iš po kojų konfliktuose gyvenantiems ir per juos vis dar reitinguose aukštai esantiems asmenims.
