Dar negirdėjome nė vieno politiko, potencialaus ir numanomo kandidato prisipažinimo. Net kai kurių politikų kalbėjimas apie savo nenorą kandidatuoti tėra kalbėjimas siekiant suvaldyti kylantį šurmulį aplink save, savotiškas slėpimasis nuo pernelyg ankstyvos rinkimų kalbėsenos.
Kita vertus, samprotavimai apie galimus partijų kandidatus yra greičiau ne tų politikų kėlimas į kandidatus, kiek testas visuomenei dėl jų tinkamumo, jų kritikos suintensyvinimo ir iš esmės nustūmimo nuo kandidatavimo.
Tiesa, galime išgirsti pretenzijų tų, kurie nuolat lydi bet kurį rinkimų procesą ir sudaro jo foną. Tai – politikos autsaideriai, veikėjai, nepraleidžiantys progos dalyvauti kokiuose nors rinkimuose ir parodyti save bei išsakyti savo „auksines“ mintis.
Kada išgirsime politiką, aiškiai ir ryžtingai sakantį, kad jis nori tapti prezidentu?
Bet tai nėra realios politikos apraiškos ir tikrai ne tas laukas, kuriame atrandami tikrieji prezidentai.
Realių kandidatų paieška vyksta užkulisiuose, diskusijos dėl jų partijose dažnėja, bet šių kalbų išraiška kol kas pasireiškia tik kaip požiūris į prezidento instituciją, kaip siekis pagirti ar sukritikuoti dabartinės prezidentės veiksmus.
Politikai, tiek kritikuojantys, tiek ir ginantys prezidento instituciją bei prezidentės sprendimus, iš tiesų gina savo poziciją, norą, interesą ar ideologinį principą. Sakydami, kaip turi elgtis konkrečioje situacijoje valstybės prezidentė, jie tai daro vadovaudamiesi idealaus, privalomo, teorinio (įdomu kokio?) modelio reikalavimais.
Tokiu būdu natūraliai formuojasi supratimas, koks turi būti idealus, geriausias kandidatas į prezidentus per artėjančius rinkimus.
Kita vertus, kandidatas į prezidentus neišvengiamai bus tapatus visuomenės skoniams ir piliečių politiškumo lygiui.
Iš to kyla esminis sunkumas, nes visuomenė yra pernelyg reaktyvi, t.y. daugiau reaguoja į įvairius emocinius ar estetinius dirgiklius, nei rimtai ir atsakingai sprendžia politinio atstovavimo uždavinius.
Visuomenės fragmentacijos lygis, migracijos mastai, politinis pasyvumas ir masinis pasinėrimas į telemalonumus rodo, kad Lietuvos visuomenė yra silpnai struktūruota ir minimaliai motyvuota.
Todėl laimėti rinkimus vis dar turi galimybių ne kvalifikuotas politikas, bet politikos pakeleivis – kažkam naudingas, kažkur nesusitepęs ir daugumai patikęs asmuo, kartais gebantis būti savarankiškas, kartais – ne.
Iš tiesų vis dar laukiu, kada išgirsime politiką, aiškiai ir ryžtingai sakantį, kad jis nori tapti prezidentu, ir deklaruojantį ne tik savo valią juo būti, bet ir demonstruojantį gebėjimą suvaldyti politines struktūras, pajungti sau viešąją nuomonę bei kritikų dėmesį.
Kodėl tokioms savybėms teikčiau pirmenybę? Todėl, kad tada politika nustoja būti spontaniška. Tikslo buvimas disciplinuoja. Turinti tikslą politika tampa aiški ir prognozuojama. O mums taip reikia skaidraus ir prognozuojamo prezidento.
