Laurynas Jonavičius: Dėl ko skauda galvą A.Lukašenkai?

Ypač tai pasakytina apie blogerį ir pilietinį aktyvistą S.Tychanovskį, buvusį bankininką (BelGazpromBank) V.Babaryką, bei buvusį Baltarusijos užsienio reikalų vice-ministrą, ambasadorių JAV ir Aukštųjų Technologijų parko direktorių V.Cepkalo. Pirmasis jau nuteistas ir nebegali būti kandidatu. Tiesa, kandidatuoja jo žmona. Antrasis sulaikytas ir jam pateikti kaltinimai. Trečiojo atžvilgiu pritaikytas procedūrinis „eliminavimo mechanizmas“ – rinkimų komisija nesuskaičiavo reikiamų kandidatūrai įregistruoti piliečių parašų skaičiaus. Iš pateiktų 160 tūkstančių tinkamais buvo pripažinta tik 75 tūkst. (reikia – 100 tūkst.). A.Lukašenka nuo pat kampanijos pradžios tiesiai šviesiai pareiškė, kad visa paminėta trijulė yra valstybės priešai, užsienio agentai ir nestabilumo kurstytojai.

Kitas pakankamai naujas dalykas yra tai, kad įprastai apatiška ir pasyvi Baltarusijos visuomenė šiemet demonstruoja iki tol neregėtą pilietinį aktyvumą. Visų pirma jis pasireiškia kaip tylus palaikymas alternatyviems kandidatams. Babaryka, Cepkalo ir Tychanovskaja skelbė surinkę gerokai daugiau nei reikalauja įstatymas jų kandidatūras remiančių piliečių parašų (reikia 100 tūkstančių). Net nepaisant to, kad oficiali valdžia nepripažįsta tų parašų teisingumo, pats eilių prie pasirašymo už šiuos kandidatus faktas yra neregėtas „tylaus protesto“ prieš A.Lukašenką potencialo liudijimas.

Trečia, gal ne tokia išskirtinė, bet naujovė yra specifinė išorinė situacija, kurioje vyksta rinkimai. Pagrindiniai žaidėjai, gan aktyviai reiškę pozicijas ir interesus ankstesniųjų rinkimų metais, šiemet (kol kas) yra labiau stebėtojai nei aktyvūs veikėjai. Nei Vakarai, nei Rusija pernelyg nesikiša į procesus (išskyrus standartinius pareiškimus). Antra vertus, Minsko santykiai su Maskva yra gerokai prastesnėje būklėje nei anksčiau dėl jau kuris laikas besitęsiančių nesutarimų kuriant Sąjunginę Rusijos-Baltarusijos valstybę.

Įprastai apatiška ir pasyvi Baltarusijos visuomenė šiemet demonstruoja iki tol neregėtą pilietinį aktyvumą.

Ketvirtas, pakankamai specifinis naujas veiksnys šiuose rinkimuose, yra COVID-19 ir su juo susijęs ekonominis nuosmukis. Dabartinė valdžia stipriai pakenkė savo įvaizdžiui pasirinkusi „svarbiau ekonomika, nei gyvybės“ reagavimo strategiją, o jos pasekmė šiandien yra tiek tragiška viruso kontrolė, tiek ir toliau smunkanti ekonomika. Visuomenės pasitikėjimas ir tikėjimas valdžia bei jos pažadais dėl tokios strategijos kenčia tik dar labiau.

Ko galima laukti artėjant rinkimų dienai ir vėliau?

Šiemet pakankamai anksti valdžia ėmėsi stebėtinai griežtų represijų oponentų atžvilgiu. Dar neužregistravus kandidatų, kai kurie jų jau suimti. Kitų alternatyvių kandidatų ir juos remiančių visuomenės narių atžvilgiu taikomos griežtos tikslinės priemonės. T.y. šiemet prevencinį rinkiminio lauko valymą A.Lukašenka pradėjo anksti ir griežtai. Tai nenuostabu ir logiška, kadangi kitų įrankių savo galiai įtvirtinti šiuo metu A.Lukašenka tiesiog neturi – ekonomika smunka, grandioziniai „tautą konsoliduojantys“ projektai nevyksta. Belieka spausti žmones į kampą. Net naudojamas pasiteisinimas – lyg tai būtų kova su užsienio žaidėjų kišimusi į rinkimus – jau beveik nieko neįtikina ir skamba greičiau beviltiškai.

Paskutiniu metu A.Lukašenkos bandomas prisiimti šalies suvereniteto gelbėtojo įvaizdis yra legitimus tik pačiam A.Lukašenkai. Tiesa, galima pastebėti, kad toks jo įvaizdis sutampa su nemažos dalies baltarusių turimu siekiu gyventi savarankiškoje, nei su Vakarais, nei su Rusija tiesiogiai nesusisaisčiusioje valstybėje. A.Lukašenkos problema ta, kad toks siekis nebūtinai yra siejamas su jo išlikimu valdžioje.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka

Jei viskas ir toliau judės panašia vaga, labai tikėtina, kad rugpjūčio 9 d. (rinkimų data) rinkiminiuose biuleteniuose bus A.Lukašenkos ir dar kelių sau patiems menkai pažįstamų kandidatų pavardės, o dabartinis vadovas surinks tiek, kiek jam atrodys pakankama solidžiai laimėti rinkimus. Kol kas prielaidų, kad pavojingiausiems A.Lukašenkai alternatyviems kandidatams bus leista dalyvauti (kad ir nelygiaverčiuose) rinkimuose nėra. Faktiškai iš jų liko Babaryka ir Tichanovskaja, bet pirmam pareikšti kaltinimai, o antroji dalyvauja pati nelabai to norėdama ir greičiau simbolizuodama protestą prieš Lukašenką, nei realiai siekdama laimėti. Drįsčiau prognozuoti, kad bent jau Babaryka galiausiai vis tiek nebus įtrauktas į rinkimų biuletenį. Tiesiog tai sukurtų valdžiai per daug nekontroliuojamų rizikų, kurių ir dabar jau pakanka. Tokia išvada peršasi dėl kelių priežasčių:

• A.Lukašenkos svarbiausias prioritetas yra asmeninės valdžios išlaikymas. Negali būti nei minties dabartiniame etape parodyti bent menkiausią silpnumą („atleisti“ Babarykai ar Tychanovskiui, nusileisti Maskvos reikalavimams ar pan.). Kol jis sugeba išlaikyti jėgos struktūrų lojalumą, tol naudosis jomis iki galutinio tikslo – perrinkimo – pasiekimo. Stengsis tai daryti maksimaliai švelniai (t.y. be kraujo), bet jei reikės – nesikuklins ir liepti šaudyti į protestuotojus.

• Bet koks silpnumo demonstravimas A.Lukašenkai tiesiogiai asocijuojasi su Ukrainos Maidano rezultatais – prezidento pašalinimu ir bėgimu iš šalies. Tautos tėvui (Batkai) tai tolygu savižudybei. Tai jau asmeninio išgyvenimo klausimas. Tai antra priežastis, kodėl represijų silpninimas yra labai menkai tikėtinas. Jų (represijų) masto mažėjimas galimas tik tuo atveju, jei po priminės bangos potencialūs varžovai susitaikys su pralaimėjimu ir „nekels didelių problemų“ likusiame perrinkimo procese.

A.Lukašenkos svarbiausias prioritetas yra asmeninės valdžios išlaikymas.

Ar pabudo Baltarusijos visuomenė?

Šioje vietoje svarbiu veiksniu tampa pastaraisiais metais vis aktyviau savo interesus siekiančios ginti visuomenės elgesys. Nors žmonės jau parodė paramą pokyčiams pasirašydami už alternatyvius kandidatus, kol kas dar nėra kritinės masės ir ryžto eiti iki galo, t.y. dideliais kiekiais (dešimtimis ir šimtais tūkstančių) eiti į gatves ir reikalauti sąžiningų rinkimų bei realių reformų. Esminis klausimas šiandien yra toks: ar vis dėlto atsiras kritinė kovoti pasirengusi masė, ar žmonės vis dėlto išsigąs tiesioginio smurto, sulaikymų ir kitų prevencinių priemonių? Panašu, kad agresyviai elgdamasi nuo pat pradžių valdžia bando atgrasinti nuo protestų ne tik „tradicinius“ oponentus, bet ir naują masę žmonių, kurie iki šiol nebuvo politiškai aktyvūs.

2017 m. kilusi masinė protestų prieš „parazitų mokestį“ banga parodė, kad visuomenė, nepatenkinta savo ekonomine padėtimi, gali daryti rimtą poveikį. Tuomet prieš „parazitų įstatymą“ buvo protestuojama visoje Baltarusijoje ir Lukašenka turėjo įstatymą atšaukti bei gerokai sušvelninti. Taip, tai nebuvo prieš Lukašenką nukreipti protestai, bet prieš konkrečia jo politiką. Tačiau tai buvo rimtas signalas valdžiai, kad pernelyg įaudrinti visuomenę yra pavojinga.

Taigi, rinkimų pasekmės (ne rezultatai, jie daugmaž aiškūs – laimės Lukašenka) tokiame kontekste priklausys nuo kelių veiksnių:

• Visuomenės aktyvumas ir valdžios reakcijos į jį laipsnis. Valdžiоs interesas – kuo mažiau protestų ir judėjimo. Pats visuomenės pasirengimas kovoti lieka mažiausiai prognozuojamu kintamuoju:

• Jei su protestas pavyks susitvarkyti sąlyginai tyliai (t.y. jų bus išvengta - nebūtinai teisėtai, bet be didesnių skandalų), status-quo iš esmės nesikeis – viskas liks ten pat, kur yra dabar (vidutiniškai tikėtinas scenarijus).

  Ar vis dėlto atsiras kritinė kovoti pasirengusi masė, ar žmonės vis dėlto išsigąs tiesioginio smurto, sulaikymų ir kitų prevencinių priemonių?

Jei žmonių bus daug ir jie bus aktyvūs, galimi scenarijai yra:

1. Maidano formos protestas – žmonės išeina į gatves, jėgos struktūros nebevykdo valdžios nurodymų, įvyksta perversmas ir Lukašenka nuverčiamas (labai mažai tikėtinas scenarijus)

2. Kruvinas susidorojimas su protestuotojais – jėgos struktūros išlieka lojalios valdžiai, tiesioginės jėgos pagalba protestus išvaiko, gali būti žuvusiųjų (mažai tikėtinas scenarijus)

3. Masiniai protestai be „stovėjimo iki galo“ – protestuoja daug žmonių, bet po tam tikro laikotarpio bijodami susidorojimo dauguma vis dėlto atsitraukia, aukų nėra, valdžia išlieka (mažai tikėtinas scenarijus).

Kiek svarbūs išoriniai veiksniai?

Visais atvejais papildomai veiktų ir išorinės jėgos. Įdomu tai, kad iš esmės Rusijai mažiausiai „patinkantis“ būtų Maidano variantas, nes bet koks visuomenės remiamas valdžios nuvertimas kaimyninėse šalyse Kremliuje yra suvokiamas kaip grėsmė jo paties režimui. Šio scenarijaus atveju labai tikėtinas (dėl formos lieka neaišku) ir tiesioginis ar per tarpininkus Maskvos kišimasis. Nors neatmestinas ir variantas, kai Maskva pasinaudoja perversmu „saviems“ žmonėms susodinti.

Kremliui į kampą užspaustas A.Lukašenka aiškiai yra geriausias variantas, nes jis leidžia toliau spausti Minską savo interesų įgyvendinimui (tai nebūtinai yra Baltarusijos „prarijimas“) nebijant per didelės Vakarų reakcijos. Tačiau net ir hipotetiniu A.Lukašenkos pasitraukimo atveju, bet koks naujas vadovas nuo Rusijos įtakos nepabėgs – dėl ekonominės priklausomybės, dėl esamų įsiskolinimų ir t.t. Be to, šiandieniniame kontekste labai sunku tikėtis, kad Vakarai ryžtųsi imtis ekonominio Baltarusijos gelbėjimo plano (net daug labiau europietiškos Ukrainos atveju susitarti nepavyksta). Kitaip sakant, net be Lukašenkos (tik teorinis modelis) Kremliui Baltarusija išliks ne pati didžiausia problema.

Nors Europos Sąjunga jau išreiškė susirūpinimą vykstančiais procesais, o Europos Parlamente vis garsiau kalbama apie sankcijų Minskui sugrąžinimą, kažkam daugiau ES tikrai nėra pasirengusi.

Kremliui į kampą užspaustas A.Lukašenka aiškiai yra geriausias variantas, nes jis leidžia toliau spausti Minską savo interesų įgyvendinimui.

Šiokiu tokiu nežinomuoju išlieka JAV pozicija. Pastaruoju metu stebėtas Vašingtono ir Minsko santykių gerėjimas (Pompeo vizitas, sutarimas grąžinti ambasadorių) po rinkimų vėl greičiausiai užstrigs. Tačiau geopolitinis JAV interesas, susijęs su ginkluotės kontrolės niuansais (nutrūkusi INF, besibaigianti NewSTART sutartys) gali išlikti Maskvos inkorporacinius tikslus ribojančiu veiksniu. Tiesa, Vašingtonas (bent jau iki Prezidento rinkimų) greičiausiai nebus ir Lukašenką nuo prievartos galintis ar norintis atgrasinti žaidėjas.

Taigi, A.Lukašenkai galvą šiandien skauda ne dėl to, kaip laimėti rinkimus. Jam labiausiai neramu dėl to, kaip reiks išgyventi tuos rinkimus laimėjus ir dar penkeriems metams prisiėmus atsakomybę už vis neramesnę ir vis labiau spaudžiamą Baltarusiją.

Laurynas Jonavičius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas.