Laurynas Jonavičius: Dialogas su Baltarusija – kodėl jo nėra, kodėl ir koks jis galėtų būti

Lietuva jau kelis dešimtmečius turi bene griežčiausią (Europoje) poziciją politinių santykių su Baltarusija klausimu. Kodėl? Trumpai apibendrinant: (1) todėl, kad Lukašenka yra diktatorius, pažeidžia žmogaus teises ir neįsileidžia demokratijos; (2) todėl, kad Lukašenkos Baltarusija yra artimiausia Rusijos sąjungininkė (o tai savaime yra grėsmės šaltinis); (3) todėl, kad Astravas.

Susiję, nors garsiai ir neminimi veiksniai yra tai, kad Baltarusijoje 2006 m., skirtingai nei Ukrainoje ir Gruzijoje, nepavyko „spalvotoji revoliucija“, nors Lietuva buvo tuo labai suinteresuota. Turbūt ir todėl, kad griežta pozicija Baltarusijos (kaip ir Rusijos) klausimu yra svarbi Lietuvos, kaip demokratinių vertybių skleidėjos (taip taip – regiono lyderės), tapatybės dalis. Ir dar turbūt todėl, kad 2009-2010 m. A.Lukašenka jokiu pozityvu neatsakė į Lietuvos siūlymą ieškoti tarpusavio kompromisų.

Griežta Lietuvos pozicija praktikoje pasireiškia „dviejų takelių politika“ – kaip režimo izoliavimas (sankcijos, sąlygiškumo reikalavimas ES santykiuose su Minsku, t.y. bendradarbiaujama tik jei yra progresas žmogaus teisių, įstatymo viršenybės ir kitais klausimais) ir kontaktų su alternatyviais galios centrais (politine opozicija, pilietine visuomene) vystymas. Kartais tokia pozicija vadinama „vertybine“ – su Lukašenka bus galima kalbėtis tik tada, kai jis ims gerbti ir saugoti vakarietiškas vertybes.

Tiesa, greta griežtos vertybinės pozicijos stipriai išplėtota, nors ne visada akcentuojama, ir „pragmatinė“ politika. Dvišalė prekyba yra reikšminga, Lietuva yra tarp dešimties didžiausių tiesiogiai Baltarusijoje investuojančių valstybių. Geografija lemia dvišalę priklausomybę tranzito klausimais – Klaipėdos uostas reikalingas Baltarusijai, o baltarusiški kroviniai – Klaipėdos uostui.

Tai kodėl dialogas su Baltarusija yra „toksiškas klausimas“ (ang. – toxic issue) ir kodėl raginama „vėl nelipti ant to paties grėblio“? Atsakymas greičiausiai susiveda į kelis aspektus.

Drįsiu teigti, kad Lietuvos interesas yra, kad Baltarusija būtų laisva ir suvereni šalis.

Pirmas turbūt yra baimė, kad atsivėrimas Baltarusijai gali reikšti ir didesnes Rusijos galimybes susikurti svertus ir didinti įtaką Lietuvoje. Tai iš tiesų gali būti problema.

Pavyzdžiui, Minską visai domintų alternatyvios naftos importas per Klaipėdos uostą (tema dialogui), tačiau Minskas nori turėti ir (reikšmingą) importo terminalo akcijų paketą. Negalima paneigti, kad tai nebūtų susiję su Rusijos ranka. Būdama stipriai priklausoma nuo Kremliaus Baltarusija ir glaudesnius santykius su Lietuva gali paversti Maskvos įtakos didinimo priemone. Pagrįstas ir pakankamai realus argumentas.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas

Ar jo pakanka atsisakyti pokalbio? Turbūt ne, nes pats pokalbis yra svarbus simbolinis gestas visų pirma Rusijai. Ir pats savaime jis nebūtinai reiškia, kad turime priimti Minsko sąlygas. Būtent Minskas yra prašančioji pusė šiuo atveju, todėl pabandyti nereiškia prekiauti savo saugumu. Jei pavyktų susitarti Lietuvai palankiomis sąlygomis, tai saugumą gal net padidintų.

Antras aspektas – vertybinis argumentas: koks dar dialogas su savo kitaip mąstančius piliečius žudančiu ir represuojančiu diktatoriumi? Tai buvo neatremiamas argumentas prieš kokius šešis-septynis metus. Tačiau šiandien, ne nuo Lietuvos priklausančių aplinkybių dėka A.Lukašenka nebėra „paskutinis Europos diktatorius“. Vladimiras rytuose jį gerokai perspjauna. O kadangi Minskas ir pats bijo prarasti savo balsą vėl suaktyvėjusiame Sąjunginės valstybės piršimo procese, tai (perfrazuojant klasikus) „tas, kuris baiminasi mano priešo, yra vertas dėmesio mano partneris“. Galbūt net ginant vertybes. Nes logiška tarp didesnio ir mažesnio rinktis mažesnįjį blogį.

Jei argumentas – vertybinis-idealistinis, tai bauskim režimą iki galo – uždarykim tranzitą per Klaipėdą. Juk Rusijos atveju pykstame, kai vokiečių ekonominis interesas neleidžia dar griežčiau sankcionuoti Kremliaus. Bet Baltarusijai kasos langelį, per kurį režimas gauna įplaukas tvirta valiuta, laikome atidarytą. Taip, svarbūs mūsų pačių ekonominiai interesai. Bet tada būkim nuoseklūs dėl šio klausimo svarbos ir partnerių atžvilgiu.

Jei tiesiog bijoma, kad Lukašenka „vėl išdurs“, tai ar tikrai reikia to bijoti? Taip, kalbėjimas su melagiu gali būti nepagarbos sau pačiam ženklas. Bet nesu tikras, kad vertybiškai nerezultatyvus D.Grybauskaitės dialogo bandymas užtraukė Lietuvai nešlovę ir tarptautinę gėdą. Gal greičiau patys sau viduje pasistengė(me) sukurti „nesėkmės“ įvaizdį. Tas bandymas, kaip rodo skaičiai ir praktika, niekaip nepablogino ekonominių santykių ir iš esmės neatsiliepė žmogaus teisių ir pilietinių laisvių situacijai Baltarusijoje (aišku, jų nepagerino).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Protestai Baltarusijoje

Kodėl dialogas

Lukašenka netaps demokratu dėl aktyvesnių Vakarų bandymų plėtoti dialogą su Baltarusija. Lukašenka netaps demokratu ir vis giliau klimpdamas į sąjunginės Rusijos-Baltarusijos valstybės kūrimą. Paprastai tariant, Lukašenka beveik jokiomis aplinkybėmis netaps demokratu.

Bet ne-demokratas Lukašenka ir platesni Baltarusijos saitai su Vakarais (ang. – linkage) vis tiek yra geriau nei ne-demokratas Lukašenka ir mažėjantis jo vaidmuo sąjungoje (nebūtinai formaliai įteisintoje) su Kremliumi. Daugiau Vakarų Baltarusijoje yra geriau nei daugiau Rusijos. Žiūrint tiek per vertybinę (demokratijos ir žmogaus teisių), tiek per pragmatinę (ekonominę ir ypač saugumo) prizmę.

Dialogas su Baltarusija irgi nėra nusikaltimas žmogiškumui savaime. Be to, dialogas vyksta net ir dabar. Prekyba nemaža, Klaipėda – Baltarusijos langas į Europą. Žmogiškieji ir turistiniai srautai dideli. Problema – dialogas politiniais ir vertybiniais klausimais. Na ir, aišku, Astravas.

Kalbėtis, žinoti su kuo kalbi ir valdyti lūkesčius

Drįsiu teigti, kad Lietuvos interesas yra, kad Baltarusija būtų laisva ir suvereni šalis; demokratijos (žmogaus teisių, pilietinių laisvių, įstatymo viršenybės) principus gerbianti ir jų besilaikanti šalis; šalis su gyvybinga ir atvira rinkos ekonomika; šalis, kuri nekelia saugumo grėsmių ir nemato Lietuvos, kaip grėsmės sau.

Santykių su Baltarusija modelis, paremtas Lukašenkos sankcionavimu ir izoliavimu bei maksimalia parama pilietinės visuomenės stiprinimui, yra vienas iš būdų pasirengti dienai „po Lukašenkos“ (o gal net priartinti tą dieną). Sunku būtų ginčytis, kad demokratija ir žmogaus teisės pasiekiamos be pilietinės visuomenės. Tikrai ne. Šiandien Lukašenka bijo pilietinės visuomenės, nes mato ją kaip grėsmę režimui ir sau. Atitinkamai, daugumą ligšiolinių Vakarų investicijų (atvirų ir slaptų, tiesioginių ir netiesioginių) į Baltarusijos piliečius Lukašenka suprato kaip nukreiptas prieš jį asmeniškai, todėl vertas susidorojimo ir maksimalaus apribojimo. (P.S. santykių su piliečiais srityje Lukašenka taip pat neigiamai traktuoja ir Rusijos bandymus investuoti į baltarusius (propaganda, Rusiškasis pasaulis – net jų veikla yra ribojama/kontroliuojama)).

Ar toks modelis veikia? Atsakymas greičiausiai – kol kas ne. Priežastis – labiau ne modelio vidinės problemos, bet išoriniai veiksniai. Gaudamas energetines Rusijos rentas ir finansines preferencijas Lukašenka ilgai galėjo ignoruoti savo visuomenę ir nekreipti dėmesio į Vakarų izoliacijas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Dalia Grybauskaitė ir Aleksandras Lukašenka Minske

Sankcijų ir izoliavimo politikos tąsa mažėjant Rusijos subsidijoms ir Lukašenkai dairantis ekonominių-finansinių alternatyvų silpnina vidines Lukašenkos pozicijas ir galimybes įgyvendinti „socialinį kontraktą“ – visuomenės nesikišimą į politiką mainais už bazines socio-ekonomines garantijas. Kartu tai verčia Lukašenką praverti duris į Vakarus (ne atverti, o praverti).

Situacijoje, jei šalia nebūtų Rusijos, tai būtų itin palankios sąlygos netgi griežtinti sankcijas ir izoliavimą. Tačiau kol šalia yra Kremlius, nuo kurio priklauso ekonominis Baltarusijos gyvybingumas ir kuriam Lukašenkos žlugimas arba (dar blogiau) demokratinė revoliucija yra gyvybinė grėsmė, tolimesnis/platesnis sankcionavimas praktiškai reiškia paskatų Rusijai veikti aktyviau sukūrimą. Kremlius neatiduos Baltarusijos be kovos, o kovos Kremlius visomis įmanomomis priemonėmis. Priešingai, nei Vakarai.

Todėl dialogas yra galimas ir reikalingas. Ne tik iš strateginių ir saugumo sumetimų, bet netgi norint padėti tos pačios pilietinės visuomenės Baltarusijoje gyvybingumui.

Lukašenka sakys daug gražių žodžių, meluos, sukčiaus, nesilaikys įsipareigojimų. Bet jis turi interesą, vardan kurio gali padaryti labai daug. Tas interesas – išlikti valdžioje (ar bent jau išlaikyti neformalią valstybės kontrolę). Ir dėl šio intereso iškentės viską, netgi didesnį visuomenės vaidmenį (tiksliau, mažesnę tiesioginę visuomenės kontrolę). Kitaip sakant, paliks duris praviras. O kai durys nėra užrakintos, jos gali vertis ir daugiau. Nes alternatyva – žiūrėti, kaip Rusija ir (galbūt) Kinija įsitvirtina šalia rytinių Lietuvos sienų.

Kodėl dabar?

Šiandien (kelis pastaruosius metus) Rusijos subsidijos mažėja ir apauginamos vis didesniais reikalavimais. Rusija nebenori ir nebegali maitinti Lukašenkos kaip anksčiau. Bet nori išlaikyti Baltarusiją savo kontrolėje – jokios gravitacijos į Vakarus (atitinkamai – kuo mažiau demokratinių transformacijų). O kai nebenori mokėti už sąjungininko lojalumą, belieka jį okupuoti (nebūtinai tiesiogine to žodžio prasme).

Lukašenka tai mato ir to bijo. Jis nenori visu veidu gręžtis į Vakarus ir „parsiduoti“ mainais už reformas, kurios sužlugdys jo sistemą. Bet jis bijo ir Rusijos (Putino), kuri mažina paramą ir reikalauja atiduoti suverenaus vadovo funkcijas (saugumo, ekonomikos, finansų srityse). Kuo jau kuo, bet „suverenitetu Lukašenka neprekiauja“.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Lietuvos pasienyje dygstanti nesaugi Astravo atominė elektrinė – nesugebėjimo suburti tarptautinės koalicijos, ypač bendradarbiauti su Lenkija, rezultatas.

Ką (Lukašenkai) daryti tokioje pato ar gal net cugcvango situacijoje? Jo žingsniai – paties kontroliuojamos reformos. Grynai ekonominės viduje. Labai atsargios, kad nesuardytų valdžios svertų. Labai nedidelės, kad nesukurtų per daug savarankiškų ir nuo valstybės nepriklausomų veikėjų. Bet jos yra. Nukreiptos į privataus verslo įtraukimą, į efektyvesnį (energetinių) resursų panaudojimą, nukreiptos į IT sektoriaus plėtrą. Tam, kad piliečiai galėtų patys užsidirbti, kad valstybei jų nereikėtų išlaikyti, bet kad būtų galima juos kontroliuoti. Tam, kad piliečiai nepasiduotų Rusijos propagandai – „be Rusijos Baltarusija neišgyvens“. Ir tam, kad Baltarusija turėtų bent kažkokią alternatyvą Kremliui.

Taip, Astravo problema išliks ir bus dialogo stabdis bei kliuvinys. Bet ir be dialogo Astravas yra.

Būtent šioje vietoje atsiranda vaidmuo visuomenei. Dar svarbiau – vaidmuo Vakarų santykiams su ta visuomene auginti ir stiprinti. Energijos taupymo, alternatyvių šaltinių panaudojimo, šiukšlių tvarkymo, infrastruktūros statybos projektai – tai, ką vis labiau Lukašenka leidžia daryti Vakarams Baltarusijoje. Šie projektai naudingi visų pirma jam pačiam – leidžia gauti (nedidelę) alternatyvią paramą, kuri padeda suvaldyti socialines įtampas ir išvengti visuomenės protestų, kaip buvo „socialinių parazitų“ dekreto atveju.

Tačiau kartu tai – kelias auginti Vakarų įtaką tai visuomenei (ang. linkage + leverage: priklausomybių sukūrimas ir paskesnis tų priklausomybių panaudojimas). Lukašenka vis dar bijo Vakarų. Jis nori tik finansinės-ekonominės paramos ir nieko daugiau. Bet jeigu reikia rinktis tarp užspaustos visuomenės be jokių svertų ir visuomenės, kuri užspausta politiškai, bet turi galimybes ekonomiškai, tai Vakarams racionaliau yra padėti kurti visuomenės santykius su valdžia. Cituojant vieną Baltarusijos ekspertą „geriausias būdas, kaip ES gali apginti pilietinę visuomenę Baltarusijoje – paskatinti jos bendradarbiavimą su valdžia“.

Izoliavimo mažinimas ir dialogo su Baltarusija kanalų atkūrimas (išlaikant ir stiprinant vadinamąjį ‚antrąjį santykių takelį‘ – ekspertų, piliečių ir organizacijų ryšius) atitiktų ir kitą santykių su Minsku modelį, kuris yra grįstas realpolitik logika.

Jis suponuoja, kad Baltarusija gali būti (yra) grėsmė Lietuvos saugumui dėl tos priežasties, kad yra integruota ir vis giliau integruojasi su Rusija. Mažai tikėtina, kad Lukašenka gvieštųsi okupuoti Vilnių ar aktyviai dalyvauti vidaus politikos procesuose Lietuvoje bei juos kontroliuoti. Tuo tarpu Rusija tikrai turi tokių minčių, o gal net ir planų jas įgyvendinti. Paprastai tariant, Lietuvos interesas yra remti suverenios ir kuo mažiau nuo Rusijos priklausomos (ekonomiškai, kariškai, ideologiškai) Baltarusijos egzistavimą.

Sunku būtų ginčytis, kad Lietuvos saugumas sumažėtų, jei prie Lietuvos sienos atsirastų dar daugiau Rusijos (pvz., Kremliaus karinės bazės su rusų kariais ar raketinėmis sistemomis pavidalu). Toks požiūris suponuoja dialogo su Lukašenka galimumą, paremtą bendrų pragmatinių interesų egzistavimu ir gynimu. (P.S. panašu, kad ir JAV būtent dėl kietojo saugumo interesų zonduoja galimybes šildyti santykius su Minsku – bet juk tai nereiškia, kad jie myli Lukašenką ir nenori demokratijos šalyje).

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas

Apie ką kalbėtis?

Dialogas nereiškia savo vertybių atsisakymo. Dialogas nereiškia kelių nesaugiai elektrai atvėrimo. Dialogas nebūtinai reiškia valstybės vadovų tiesioginį dialogą. Netgi atvirkščiai, valstybių dialogas turėtų būti orientuotas į kuo platesnio veikėjų skaičiaus dalyvavimą.

Inžinieriai turi kalbėtis su inžinieriais, aplinkosaugininkai su aplinkosaugininkais, pasieniečiai su pasieniečiais, nevyriausybininkai su nevyriausybininkais. Kalbėtis apie pasienio judėjimo susitarimo įgalinimą, apie grynai ekonominius projektus (kad ir atsinaujinančios energetikos srityje, ką Lietuva ir taip daro), apie bendrą istorinę atmintį ir jos atgaivinimą bei išsaugojimą (jau vien tam, kad palaikytume Baltarusijos bandymus turėti alternatyvą sovietiniam nacionalinės tapatybės modeliui).

Taip, Astravo problema išliks ir bus dialogo stabdis bei kliuvinys. Bet ir be dialogo Astravas yra. Neturėdami dialogo neturėsime ir galimybės daryti jokios įtakos.

Laurynas Jonavičius yra politologas, VU TSPMI dėstytojas