Pradėkime nuo to, kad klausimas apie užsienio politikos efektyvumą neturi nieko bendro su vertinimu, ar vykdoma politika yra teisinga. Laimėję rinkimus politikai turi teisę (ir netgi pareigą) siekti tikslų, kuriuos deklaruodami jie pateko į valdžią.
Užsienio politikos efektyvumo/sėkmės klausimas yra apie tai, ar pasirinkta politika įgyvendinama racionaliausiu būdu. Nors galima tvirtinti, kad tik pirmasis klausimas yra „politinis“ savo prigimtimi, o antrasis – labiau vadybos ir administravimo tyrimų laukas, instrumentų atsakyti būtent į antrąjį klausimą turėjimas yra svarbus. Tokių instrumentų sukūrimas yra užduotis visų pirma analitikams ir akademikams. Tai labai sudėtinga (kai kas teigia – neįgyvendinama), bet ir labai reikalinga užduotis.
Patys politikai nėra labiausiai suinteresuoti turėti aiškių ir skaidrių priemonių matuoti vykdomos politikos efektyvumą/sėkmę. Jiems daug palankiau pasilikti galimybę laisvai rezultatų interpretacijai.
Pavyzdžiui, prisidengiant tokiais argumentais, kad užsienio politikos rezultatai niekada visiškai nepriklauso nuo sprendimą priimančios valstybės; kad trumpojo laikotarpio rezultatai (pvz., staigus kaštų padidėjimas) gali atsipirkti ilguoju laikotarpiu; arba kad politikos apskritai negalima vertinti dichotominiu „sėkminga-nesėkminga“ principu, o būtina matyti kaip judantį taikinį nuolat kintančioje „artėjimo-nutolimo“ skalėje. Šiuose argumentuose yra daug racijos. Su tuo, kad objektyviai įvertinti užsienio politikos sėkmę yra sunku, sutinka ir nemažai politologų (čia, čia, čia).
Bet turėti algoritmą, leidžiantį suprasti, ar vykdyta politika buvo (ne)sėkmė dėl (ne)palankiai susidėliojusių išorinių veiksnių, ar todėl, kad buvo vykdoma profaniškai, yra svarbu. Ypač demokratinėse sistemose.
