Šioje filmo vietoje istorijos pasakojimas atsukamas į pradžią ir iš Andželikos perspektyvos perjungiamas į daktaro perspektyvą. Tuomet žiūrovas pamato, kad daktaras beveik nepažįsta Andželikos, o jų keliai susikerta tik todėl, kad Andželika dirba aukle tame pačiame name.
Tą naktį, kai Andželika bando nusižudyti, Luikas, būdamas gydytojas, ją atgaivina ir išgelbsti gyvybę. Akistatoje su Andželika jis pasako, kad tarp jų niekada nebuvo ir nebus jokių santykių. Andželika trenkia jam per galvą ir daktaras nukrenta nuo laiptų. Andželikai diagnozuojama erotomanija ir ji uždaroma psichiatrinėje ligoninėje.
Andželikos įsivaizduojamas pasaulis iš tikrųjų neturi nieko bendro su realybe, ar bent jau su tuo, kaip pasaulį mato jos aistros objektas – daktaras Luikas. Kadangi Andželikos įsivaizduojamas pasaulis yra visiškai nežinomas daktarui, o pati Andželika net nesistengia matyti realybės ir bekompromisiškai siekia savo tikslo, viskas baigiasi tragiškai – žmogžudyste ir psichiatrine ligonine.
Šis filmo siužetas beveik tiksliai atkartoja situaciją, kurią praėjusią savaitę išgyveno Lietuvos užsienio politika. Beveik taip pat kaip Andželika, Lietuvos užsienio politikos formuotojai jau seniai įsitikinę, kad vykdo drąsią ir nuoseklią vertybėmis pagrįstą politiką ir pamažu artėja prie užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo.
