Kodėl dabar?
Greičiausiai situacijos paaštrėjimą sukėlė keli veiksniai. Be abejo, pagrindinis – režimo Minske siekis kurti problemas Lietuvai, Lenkijai, Latvijai. Paprastai tariant – kerštas už vykdomą politiką.
Tai daroma destabilizavimo tikslais – migrantų problema verčia daugiau dėmesio skirti ir resursus nukreipti vidiniam saugumui stiprinti. Migrantų klausimas persikelia į Lietuvos ir Lenkijos vidaus politikos darbotvarkę bei kelia vidines įtampas (atsiranda dirbtinai skatinama trintis tarp sąlyginių „nacionalinio saugumo“ ir „žmogaus teisių“ stovyklų).
Kartu režimas migrantų problemą naudoja propagandai – šis klausimas Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaidoje nuolatos pateikiamas kaip žmogaus teisių pažeidimų iš Lietuvos ir Lenkijos pusės įrodymas.
Galiausiai tai – bandymas priversti Europą pradėti derybas su Lukašenka (bandymas aiškiai įkvėptas Turkijos pavyzdžio 2016 metų). O bet kokios derybos – tai režimo legitimacija.
Antra svarbi priežastis – migrantų sankaupa pačioje Baltarusijoje. Po to, kai kelias per Lietuvą ir Lenkiją į Europą buvo „išreklamuotas“ Irake, juo pasinaudoti bandė vis daugiau žmonių.
Lietuvai ir Lenkijai ėmus įgyvendinti atstūmimo taktiką, tie žmonės buvo priversti likti Baltarusijoje. Kadangi atvykėlių vis daugėjo (pastarosiomis savaitėmis skrydžių iš Artimųjų Rytų skaičius tik augo), jų pasidarė fiziškai per daug pačiam Minskui. Tai privertė režimą galvoti ne tik apie pabėgėlių srauto didinimą, bet ir būdus, kaip juos priversti judėti iš Baltarusijos.
Susitelkę pabėgėlių būriai nutarė išbandyti galimybę pralaužti nuo Vokietijos juos skiriančias užtvaras. Apie tai byloja ir migrantų pokalbiai socialiniuose tinkluose, ir akivaizdus jų noras pasiekti Vokietiją, o ne likti ne ką už gimtinę geresnėje Baltarusijoje.
Jų pasilikimo ten tikrai nenori ir režimas, todėl atvirai ir neatvirai prisidėjo prie idėjos masiškai prasilaužti per Lenkijos sieną pavertimo realybe. Vielos karpymo žirklės, kastuvai ir kirviai, kuriais aprūpinti migrantai, yra vienas iš įrodymų, kad pagalbos iš režimo jie tikrai sulaukia.
Dar vienas veiksnys – ganėtinai didelė migrantų desperacija bei tuo besinaudojantis režimas. Dauguma pabėgėlių tikriausiai buvo apgauti ir suvilioti pažadant jiems galimybę nesunkiai pasiekti Europą. Nepavykus tokio plano greitai įgyvendinti, pabėgėliai atsidūrė tarp dviejų ugnių.
Viena vertus, likti Baltarusijoje ne tik nesinori, bet ir nėra už ką. Ilgai gyventi Minsko viešbučiuose migrantai tiesiog negali sau leisti, o statyti palapines ir kurti stovyklas Baltarusijos teritorijoje jiems paprasčiausiai neleidžia Lukašenka. Ne tam jis juos į Baltarusiją vežė.
Nėra didelio skirtumo, ar būti žeminamam baltarusių saugumiečių, ar taip pat gauti į kaulus bandant prasiveržti pro lenkų užtvaras.
Antra vertus, sunku tikėtis, kad Baltarusijos saugumo struktūros geranoriškai atsižvelgia į pabėgėlių poreikius ir interesus, o tai tik didina užstrigusių migrantų desperaciją ir verčia imtis radikalios taktikos. Tiesiog jie neturi ko prarasti. Nėra didelio skirtumo, ar būti žeminamam baltarusių saugumiečių, ar taip pat gauti į kaulus bandant prasiveržti pro lenkų užtvaras.
Teoriškai yra galimybė apsisukti ir skristi atgal į Iraką, bet panašu, kad tokį kelia renkasi tik mažumą tų, kurie ryžosi su žmonomis ir vaikais ieškot laimės Europoje.
Kas toliau?
Situacija iš esmės pasiekusi tokį tašką, kai grįžti prie ankstesnės status quo beveik neįmanoma. Tos pačios priežastys, kurios lėmė situacijos paaštrėjimą, leidžia prognozuoti, kad artimiausiu metu įtampa nenuslūgs.
Migrantų pokalbiai socialiniuose tinkluose kaip pagrindinę „prasiveržimo“ datą minėjo lapkričio 10 d. Baltarusijos režimo propagandistai taip pat atvirai skelbia, kad lapkričio 8 d. bandymai buvo tik pradžia. Todėl labai tikėtina, kad artimiausią savaitę bandymų veržtis per Lenkijos sieną bus daugiau ir jie bus didesnio masto.
Situacija iš esmės pasiekusi tokį tašką, kai grįžti prie ankstesnės status quo beveik neįmanoma.
Kiek tikėtina, kad neprasimušę pro Lenkijos pajėgas migrantai ieškos kitų kelių? Atsakant į šį klausimą reikia atsižvelgti į kelis veiksnius.
Nepaisant to, kad susidariusi situacija labai dažnai vertinama būtent kaip Lukašenkos (ir Putino) suplanuotas ir visiškai valdomas procesas, negalima nuvertinti ir pačių migrantų veiksnio. Taip, jie buvo suvilioti ir apgauti. Jais buvo ir yra naudojamasi siekiant režimo tikslų.
Bet visas šis naudojimasis paremtas tikrai egzistuojančiu objektyviu pabėgėlių siekiu patekti į Vakarų Europą (Vokietiją). Tiesiausias kelias iš Baltarusijos į Vokietiją yra būtent per Lenkiją. Pragmatiškai žiūrint, bandyti „apeiti“ Lenkiją per Lietuvą nėra prasmės, nes net patekus į Lietuvos teritoriją, kelią link Vokietijos vis tiek užstoja ta pati Lenkija.
Tas pats ir su teoriškai įmanomu bandymu apeiti Lenkiją iš pietų, t. y. per Ukrainą. Viena vertus, tai reiškia ilgus kilometrus kelionės, antra vertus, net ir pakliuvus į Ukrainą, toliau laukia Vengrijos arba Slovakijos sienos, kurios jau seniai garsėja itin dideliu nedraugiškumu pabėgėliams.
Galimybė, kad tūkstančiai migrantų pajudės link Lietuvos, nėra labai didelė.
Tai nereiškia, kad bandymai atakuoti Lietuvos ar Ukrainos sienas nėra įmanomi. Pastaruoju metu padidėjusios problemos Rusijos-Ukrainos ir Ukrainos-Baltarusijos santykiuose gali suveikti kaip katalizatorius perkelti problemą prie Ukrainos sienos.
Bet galimybė, kad tūkstančiai migrantų pajudės link Lietuvos, nėra labai didelė. Patiems pabėgėliams (nebent jie visiškai neišmano geografijos) alternatyvūs keliai neturi prasmės.
Tai, kad Minskas kalba apie galimas Lenkijos provokacijas, beveik neabejotinai rodo, kad provokacijos bus. Bet jas darys Baltarusijos pusė ir sieks kaltę dėl jų suversti lenkams. Arba lietuviams. Arba ukrainiečiams.
Lietuva privalo būti budri ir pasirengusi, bet labiau tikėtini menkesnio masto bandymai tikrinti Lietuvos pasieniečių budrumą ir kelti įtampas.
Galimybė, kad Minskas tiesiog fiziškai privers migrantus eiti link Lietuvos, tikrai išlieka, bet toks elgesys turi ir potencialius savo kaštus – migracijos sukeltą nestabilumą jau pačioje Baltarusijoje. Prievarta stumti migrantus ar tiesiog šaudyti į nesutinkančius tai daryti pabėgėlius režimui nebūtų didelė problema, bet propagandai ir stabilumui pačioje Baltarusijoje tai galėtų būti nemenkas iššūkis.
Jei tokia logika teisinga, Lietuva privalo būti budri ir pasirengusi, bet labiau tikėtini menkesnio masto bandymai tikrinti Lietuvos pasieniečių budrumą ir kelti įtampas.
Kiek tikėtina, kad dabartinė įtampa gali eskaluotis iki atviro konflikto su šaudymais ir aukomis? Teisingiausias atsakymas – tam reikia būti pasirengus. Nebūtinai režimas turi tokią tiesioginę intenciją, bet mažų mažiausiai padėties nesuvaldymo galimybė – tiek iš Baltarusijos, tiek iš migrantų pusės – tikrai yra. Todėl ir konsultacijos su NATO 4-ojo straipsnio pagrindu turėtų būti įtrauktos į artimiausią darbotvarkę.
Kokie sprendimo būdai?
Prielaidų, kad situacija švelnėtų, iš esmės nėra. Staiga atsitraukti nuo problemų kūrimo Vakarams Lukašenkai nėra visiškai jokios prasmės. Greičiausiai čia veikia ir Rusijos faktorius – kuo daugiau problemų Vakarams su Baltarusija, tuo patogiau Kremliui siekti savo interesų ir turėti didesnę įtaką.
Savo ruožtu, ir Vakarai kol kas neturi rimtų instrumentų iš esmės pakeisti padėtį. Didesnis susitelkimas ir parama paribio valstybėms yra galimas pastarųjų įvykių rezultatas. Taip pat kaip ir naujas griežtesnis sankcijų paketas Minskui. Bet nei sankcijos, nei didesnis susitelkimas Vakaruose nėra argumentai, kurie išmuštų Lukašenką iš užimamų pozicijų.
Beveik nerealu tikėtis, kad ES, NATO ar atskiros Vakarų šalys imsis sienas peržengiančių veiksmų Baltarusijos atžvilgiu. Provokacijų, slaptų operacijų ar atviro jėgos panaudojimo, kaip tai daro Lukašenkos ar Putino parankiniai, greičiausiai nebus.
Vakarai kol kas neturi rimtų instrumentų iš esmės pakeisti padėtį.
Jau minėjau, kad Baltarusijos elgesys greičiausiai sukurs didesnį sutelktumą ir atkreips daugiau dėmesio į situaciją rytiniame flange. Bet daugiausiai ko galima tikėtis – auganti parama paribio šalims saugant sienas ir didesnis dėmesys taip pastaruoju metu Europoje mėgstamam atsparumo (angl. resilience) principui.
Aišku, negalima pamiršti ir baisiai didelio susirūpinimo bei pasmerkimo. Tikėtis kažko daugiau (aišku, bus ir griežtesnės sankcijos) tikrai sunku ir, greičiausiai, neverta. Panašu, kad dėmesys vidiniam pasirengimui atremti tokio pobūdžio iššūkius yra svarbiausias vaistas, kuriuo reikia skubiai apsirūpinti trumpuoju laikotarpiu.
Tačiau jis nukreiptas į simptomų mažinimą, bet nepanaikina priežasties. Mažiausiai kelis mėnesius situaciją transformuojančių sprendimų nebus. Tiesiog tam nėra palankių sąlygų. Jėga versti režimo Minske niekas nebandys dėl Rusijos faktoriaus. Griežtesnės sankcijos gali išklibinti Lukašenkos kėdę, bet netgi hipotetiškai vertinant jo pa(si)traukimo galimybę, demokratiškos, skaidrios ir prognozuojamos valstybės atsiradimo tikimybė (netgi vidutiniu laikotarpiu) yra minimali.
Nesinori nuvilti, bet pagrindinė rekomendacija šiuo metu yra didinti vidinį susitelkimą ir greitai daryti dar nebaigtus namų darbus. Nušlifuoti greito ir sutelkto reagavimo į panašias situacijas mechanizmą tiek šalies viduje, tiek su partneriais. Aiškiai pasiskirstyti funkcijas ir atsakomybę panašių krizių valdyme. Neleisti asmeninėms ambicijoms ir interesams skaldyti konsensusą šalies viduje.
Nors gali atrodyti kaip labai nesunkūs darbai, jų efektyvus praktinis įgyvendinimas nėra paprastas ir tikrai susiduria su nemažai iššūkių.
Laurynas Jonavičius yra VU TSPMI docentas.
